Politinės mąstysenos tradicijos Simono Daukanto istoriografijoje: respublikonizmas ir verslumas

Santrauka

Istoriografija siejasi su politinio mąstymo tradicijomis, jas išreiškia, jomis remiasi ar joms prieštarauja skirtingų šalių specifiniuose kontekstuose. Istoriografijos raidos tyrinėtoja Monika Baar savo komparatyvistiniuose darbuose jau glaustai yra parodžiusi, kad Simonas Daukantas neįprastai jungė europinę klasikinio respublikonizmo tradiciją su vadinamąja komercialistine politinio mąstymo tradicija. Pasak klasikinio respublikonizmo, turtų kaupimas susijęs su korupcija ir švaistūniškumu ir veda į moralinę degradaciją. O pasak komercializmo, privačios ekonominės sėkmės siekimas gali duoti naudos ir visuomenei. Tad šios dvi tradicijos viena kitai prieštarauja, yra konfrontacinės. Tačiau Daukantas sugeba jas suderinti. Remiantis hermeneutine istoriografine analize, gali būti plačiau analizuojamas minėtų politinio mąstymo tradicijų derinys, paraleliai nagrinėjant ir kitą tautos kaip politinės-teritorinės ir kaip kultūrinės-kalbinės bendruomenės derinį Daukanto istoriografijoje. Lietuvos istorijoje Daukantas mato didžiulę prekybos ir amatų, verslumo apskritai svarbą. Kita vertus, respublikinė santvarka ir ja besiremianti valstybinė Lietuvos galybė jam svarbi pirmiausia tuo, kad padeda išsaugoti ir apginti verslių laisvų žmonių interesus. Daukantas iškelia tautą kaip pirmiausia savo kalba išsiskiriančią bendruomenę, tačiau jam lygiai svarbi yra ir teritoriškai apibrėžta, etniškai nebūtinai vienalytė tėvynė bei jos politinė laisvė.