Simonas Daukantas ir Pranciškus Malevskis Lietuvos metrikos archyve

Santrauka

Šis straipsnis skirtas ne Simono Daukanto ar Pranciškaus Malevskio biografijoms, o išskirtiniam momentui, kurį galima suvokti tik per epochos prizmę. Epocha pavergtoje šalyje visada buvo įvairialypė, vienais atvejais skatinusi priešintis, kitais – prisitaikyti, tad kuriantis žmogus turėjo gyventi dvilypį gyvenimą, vieną – viduje, kitą – išorėje. Daukantas su dideliu vargu pasiekė savo tikslą, įsidarbino LDK dokumentų, Lietuvos Metrikos, archyve, kuris buvo saugomas Valdančiajame senate, tačiau ten jo rankos buvo surištos. Carinės valdžios įstatymai draudė viešinti archyvo dokumentus, o nuorašai ir išrašai nesugulė į atskirus leidinius. Šiandien Daukantą galime laikyti rašytoju, istoriku, kalbininku, publicistu, tautosakininku, 15 metų Sankt Peterburge dirbusį visose lietuvių tautai reikalingose srityse. Taigi kas skatino Daukantą veržtis į Rusijos šiaurinę sostinę, kurioje dėl klimato, svetimos kalbos ir valdiškų „teroro laikų“ įstatymų jis nesijautė savas ir reikalingas? Lietuvos, Sankt Peterburgo ir Maskvos archyvuose rasta naujų duomenų apie aplinkybes, galėjusias padėti Daukantui įsidarbinti Valdančiajame senate, į kurį patekti be įtakingų pažįstamų, ypač po 1830–1831 m. sukilimo, vargu ar buvo įmanoma. Nauji tyrimai leistų teigti, kad jam padėjo Vilniaus gimnazijos ir universiteto bendramokslis Pranciškus Malevskis.