Teksto adresato vaidmuo lietuvių egzodo poezijoje

Santrauka

Skaitytojo kaip tekstinio modelio vaidmuo, teksto poveikis skaitytojui bei jųdviejų koreliacija XX a. lietuvių egzodo poezijoje mažai tyrinėti. Dažniausiai buvo susitelkiama į empirinio skaitytojo vaidmenį, akcentuojant jo reakcijas, arba į įvaizdžius bei temas, nuošaly paliekant skaitymo akto refleksiją. Egzodo poezijos kontekste skaitytojo modelio tyrimas komplikuojasi dėl joje kuriamos išgrynintos, „nepuošnios“, hermetiškos, nekomunikabilios poetinės kalbos. Ja nusakomas literatūros tremtyje („literatūros be skaitytojo“) likimas. Šiame straipsnyje sutelksime dėmesį į literatūros komunikacijos sąlygas, poetinės kalbos tyrimus, teksto struktūros elementus ir taip mėginsime rekonstruoti Liūnės Sutemos (Zinaidos Nagytės-Katiliškienės) tekstuose pasirodantį skaitytojo modelį. Darysime išvadą, kad poetinio teksto ir skaitytojo sąveikos analizė atskleidžia Liūnės Sutemos tekstuose glūdinčią antropologinę literatūros kūrimo ir mūsų prigimties bendrybę, o siekis svarstyti klausimus apie teksto skaitymą tolygus visos žmogiškos patirties refleksijai.