Algimantas Mackus kaip kultūrinis herojus

Santrauka

Straipsnio autorė analizuoja Algimano Mackaus (1932–1964) kūrybą ir asmenybę kaip kultūrinio herojaus raiškos formas. Mackų galima laikyti lietuvių poezijos revoliucionieriumi, kuris, naudodamasis lietuvių poetinės tradicijos resursais, visų pirma folkloro stilistika ir krikščioniška vaizdinija, abi jas dekonstruoja ir sukuria transnacionalinę poeziją, atliepiančią egzistencinius XX amžiaus žmogaus rūpesčius. Kaip poetas, jis užklausia ir lietuvių kalbą, ir kalbą apskritai; jo neornamentuotos, deformuotos kalbos koncepciją galima laikyti netiesioginiu atsaku į Theodoro W. Adorno klausimą, ar rašyti poeziją po Aušvico nėra barbariška. Kaip asmenybė Mackus, atrodo, buvo užėmęs visiškai kitokią poziciją: ne protesto, o įsipareigojimo išeivijos bendruomenei. Kone visi amžininkai fiksuoja ir visiškai nepoetišką jo kasdienį elgesį. Tačiau avangardistinę lietuvių kalbos dekonstrukciją, „netvarkingą“ teksto struktūrą ir Mackaus tradicinę elgseną bei išskirtinai konservatyvią išvaizdą sieja bendros intensyvumo, eksceso reikšmės – pirmu atveju laužant nusistovėjusias normas, antru – išskirtinai pavyzdingai jas išpildant. Šios abi intensyvumu grįstos laikysenos ir sukūrė Mackų kaip kultūrinį herojų, suformavo unikalią gyvenimo stiliaus kaip etinės konfigūracijos versiją. Straipsnyje aptariama tiktai šios konfigūracijos susiformavimo sąlygos, teoriniai rėmai, tinkami jai analizuoti, o išsami reiškinio analizė galėtų būti realizuota monografijoje apie Algimantą Mackų.