Nuolatinio kritikos atnaujinimo poreikis kaip jos paviršutiniškumo simptomas
DOI:
https://doi.org/10.7220/2335-8769.69.3Pagrindiniai žodžiai:
Kritinė teorija; Radikalumas; Fundamentalūs klausimai; NormatyvumasSantrauka
Tyrimo tikslas – atskleisti vieną iš šiuolaikinės kritinės teorijos neradikalumo šaltinių. Jau keletą dešimtmečių kritinės teorijos praktinis nereikšmingumas nulemtas to, ką galime vadinti „netiesioginiu“ priėjimu prie svarbiausių politinių ir socialinių problemų. Pamatinės problemos neaptinkamos konkrečioje socialinėje tikrovėje, jos „randamos“ vis naujose knygose, akademiniuose žurnaluose arba konferencijose. Ginčai dėl kritinės teorijos subtilybių akademikams ir intelektualams yra svarbesni už diskusijas dėl konkrečiai egzistuojančios politinės tikrovės. Kritinės teorijos atstovai diskutuoja apie vis naujas problemas, kurios randamos ne socialinėje tikrovėje, bet sukurtos pačių kritikų. Šis kritinės teorijos santykis su problemomis užkerta kelią didesnėms pretenzijoms keisti socialinę tikrovę. Jei kritinės teorijos atstovai nenori užsiiminėti tik kalbiniu akademikų žaidimu, jie turi atsisakyti įpročio vaikytis intelektualių madų. Siekiant praktinio relevantiškumo, būtina grįžti prie fundamentalių klausimų apie žmogaus, visuomenės ir politikos prigimtį, o ne nuolat diskutuoti ir rašyti apie naujas madingiausias „teorijas“.
Atsisiuntimai
Atsisiuntimai
Publikuota
Kaip cituoti
Numeris
Skyriai
License
Copyright (c) 2018 Deeds and Days

This work is licensed under a Creative Commons Attribution-ShareAlike 4.0 International License.