Deleuze’o ir Guattari tapsmo mažuma koncepcija ir negalia

Santrauka

Mažumų padėties tema šiuolaikinėje filosofijoje ir kituose humanitariniuose moksluose vis aktualesnė. Modernioji visuomenė siekia integruoti mažumas, kurios, nors ir neatitikdamos daugumos standartų, išlaikytų didžiavimąsi savo skirtumais. Tad itin svarbūs Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari tyrinėjimai, skatinantys mažumas būti molekulines, o ne moliarines. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip grupės funkcionuoja, plečiasi, nors kai kurių jų narių fizinės, protinės, psichinės savybės gerokai skiriasi nuo daugumos. Taip pat siekiama parodyti, kad grupių kaita tiesiogiai siejasi su tokiomis sąvokomis kaip daugialypumai, afektai, asambliažai ir kitais ne mažiau svarbiais reiškiniais. Tapsmo mažuma konceptas gali padėti įsisąmoninti, jog savo ribotumo suvokimas per socialinį-politinį dalyvavimą atveria naujų galimybių neįgaliajam. Straipsnyje siekiama susieti tapsmo mažuma konceptą su negalia, ko reikia, kad būtų pradėtas tapsmo mažuma procesas. Straipsnio pabaigoje apžvelgiama, kaip didėja neįgaliųjų atskirtis, kaip veikia socialinės neįgaliųjų integracijos praktikos karantino sąlygomis, kodėl tapsmas mažuma tampa neįmanomas pandemijos akivaizdoje.