Lietuviškas išgalvotų žodžių pakartojimo testas kaip priemonė disleksijos rizikai įvertinti

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas vaikų, kuriems nustatyti specifiniai mokymosi (skaitymo, rašymo) sutrikimai (straipsnyje vartojamas terminas disleksija) (N = 32, vidutinis amžius – 8; 9 m.), ir tipinės kalbos raidos vaikų (N = 39, vidutinis amžius – 8; 2 m.) gebėjimas pakartoti lietuviškus išgalvotus žodžius. Tyrimai rodo, kad disleksiją turintiems vaikams sudėtinga atlikti
fonologinio apdorojimo užduotis, t. y. užkoduoti fonologinę informaciją, ją tam tikrą laiką išlaikyti trumpalaikėje atmintyje ir atkurti (ištarti). Šio lyginamojo tyrimo rezultatai leido išskirti, su kokiais fonologiniais sunkumais susiduria disleksiją turintys vaikai. Nustatyta, kad jiems sudėtinga tiksliai ištarti trijų ir keturių skiemenų žodžius: neišlaikoma žodžio skiemeninė struktūra, t. y. praleidžiamas vienas iš priebalsių samplaikos dėmenų (ypač žodžio viduryje);
neišlaikomas ilgesnių nei trijų skiemenų žodžių ilgis, t. y. praleidžiamas skiemuo (tai beveik nepasitaikė tipinės kalbos raidos vaikų atsakymuose); reikšmingai dažniau nei tipinės kalbos raidos vaikų atsakymuose keičiami balsiai ir priebalsiai žodžiuose; žodžių gale pridedami papildomi priebalsiai; trijų ir keturių skiemenų žodžiuose būdingas garsų sukeitimas vietomis. Šio tyrimo rezultatai suteikia vertingos informacijos apie disleksiją turinčių vaikų fonologinius sunkumus ir gali prisidėti prie efektyvesnių intervencijų kūrimo.