Būti dėstytoju aukštajame moksle: gyvenimas profesinėje erdvėje ir profesinio kūno kūrimas
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2020.139.2Pagrindiniai žodžiai:
būtis, aukštoji mokykla, aukštojo mokslo dėstytojas, sąveika (-os), fenomenologija, profesinė erdvė, profesinė savastis, studentaiSantrauka
Aukštajame moksle dirbantys dėstytojai naudojasi savo nuostatomis, lūkesčiais, patirtimi, kompetencijomis, suvokimais, kurie daro įtaką jų dėstymui ir studentų mokymuisi. Tyrimas atsako į konkretų tyrimo klausimą: „Ką reiškia aukštajame moksle dirbančiam dėstytojui patirti profesinę erdvę ir profesinį kūną?“. Tyrime buvo naudojamas kokybinis fenomenologinės hermeneutikos dizainas. Tikslinė atranka buvo vykdoma imant pusiau struktūruotus interviu iš aštuonių aukštajame moksle dirbančių dėstytojų. Tyrimas atskleidė, kad profesinė erdvė išgyvenama per specifinius ryšius su profesine veikla, akademine aplinka, moksline disciplina, studentais ir informacinėmis bei ryšių technologijomis. O profesinio kūno kūrimas yra patiriamas per autentišką sąveiką su akademija, kolegomis, studentais, kuriant mokslinę discipliną, tobulinant, formuojant žinių ir žinojimo visumą, kuri niekada nėra status quo. Išvadose teigiama, kad aukštojo mokslo įstaiga yra aukštajame moksle dirbančio dėstytojo profesinės erdvės šaltinis, o gyvenama profesinė erdvė yra įkūnijama erdvė, kurioje dėstytojo patirtis įgyja akademinę profesinę formą. Gyvenamas profesinis kūnas yra gyvas dėstytojo profesinės patirties centras ir tai nėra fizinis vienetas, bet jį dėstytojas sukuria per sąveikas.
