Apie naujos pedagoginio mokslo orientacijos plėtrą Vidurio ir Rytų Europoje bei jos įgyvendinimą pedagoginėje praktikoje
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2013.1835Pagrindiniai žodžiai:
ugdymo procesas, mokslo istorija, mokymasis visą gyvenimą, profesinė kompetencijaSantrauka
Pirmoje straipsnio dalyje aptariama pažangios pedagoginės naujovės ir pasikeitimai, kurie tik tuomet gali būti įtikinami, jei yra paremti patikima argumentacija ir legitimacija. Mes turime užkirsti kelią tam, kad pedagogikoje madingos mintys nebūtų išaukštinamos iki idėjų arba net fikcijų, nes logiškos viso to pasekmės, kaip jau pastebėjo Franzas Hofmannas (žr. 2 išnašą / Hofmann 1979, p. 5–33, ypač p. 5), yra greičiau struktūrų ir terminų painiava. Mokslo istorijos duomenys yra pagrindas mąstyti.
Antroje dalyje aptariamos praktinės pasekmės, pamokos metodų ir asmeninio mokytojo nusistatymo sąryšis bei su tuo susijęs poveikis mokymo aplinkai. Taip pat minimi esminiai šiuolaikinio darbo trūkumai, be to, bandoma tradicinei, probleminei pamokos sampratai priešpriešinti pamoką, kuri remiasi mokytojo etika, istoriškai pagrįstomis ir laiko dvasiai artimomis dalykinėmis ir gebėjimų kompetencijomis.
