Nuo pedagogikos iki edukologijos: meilės įkvėpti
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2013.1791Pagrindiniai žodžiai:
Meilė Lukšienė, pedagogika, edukacijos mokslas, edukologijaSantrauka
Ugdymas – sociokultūrinis reiškinys, turintis didelę įtaką visuomenės raidai. Kuo didesnius pokyčius visuomenė patiria, tuo didesni iššūkiai kyla švietimui ir ugdymui, atitinkamai sudarydami galimybę tobulėti visuomenei ir individui, taip pat šiuos edukacinius reiškinius nagrinėjančiam mokslui. Lietuvos nepriklausomybė 1990 m. atvėrė dideles galimybes švietimo ir ugdymo praktikai, kartu – ir mokslui. Dr. Meilė Lukšienė, savo pavyzdžiu įkvėpusi mokslininkus ir praktikus švietimo reformai, paskatino ieškoti naujų švietimo ir ugdymo mokslinių žinių. Tam nebeužteko klasikinio ugdymo mokslo – pedagogikos, reikėjo tarpdisciplininio ir netgi multidisciplininio požiūrio į švietimo ir ugdymo tikrovę bei perspektyvą. Šio straipsnio tikslas – išryškinti ugdymo mokslo kelią Lietuvoje nuo pedagogikos iki edukologijos, pabrėžiant ne tik nacionalinius savitumus, bet ir pasaulines tendencijas, kurios darė ir daro įtaką šiai raidai.
