Tautinio tapatumo ugdymas pradinėse klasėse: mokytojų vykdomų veiklų tyrimas

Santrauka

Šiuolaikinis lietuviškojo tapatumo raidos ir kaitos procesas labai spartus. Jis yra veikiamas tautinį atgimimą sekusių demografinių, kultūrinių, socialinių ir migracijos procesų, taip pat sumažėjusio šeimos auklėjamojo vaidmens. Visa tai turi įtakos, kad „mokiniams jau sunkoka suvokti savo tautos istorijos, kultūros savitumą, lietuviškosios tautinės ir pilietinės tapatybės puoselėjimo būtinybę“ (Lietuvių etninės kultūros ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje strategija, 2006). Vadinasi, tautinio tapatumo išsaugojimas tampa viena aktualiausių socialinių-pedagoginių problemų. 
Sumažėjus šeimos įtakai mokinių tautinio tapatumo ir etninės kultūros ugdymo procese svarbiausias vaidmuo tenka mokyklai. O D. Adamkavičienės (2009) teigimu, stebint įvairaus amžiaus mokinių požiūrį į tautines vertybes ir kultūrą, ryškėja, kad ji aktualiausia pradinių klasių mokiniams. A. Zbarauskaitė (2009), apibendrindama asmens tapatumo tyrinėtojų E. H. Eriksono ir O. Kernbergo mintis, daro išvadą, kad „tapatumas priklauso nuo praeities ir veikia ateitį, jo šaknys glūdi vaikystėje ir vėliau lemia, kaip bus įgyvendinti kiti gyvenimo uždaviniai“ (Zbarauskaitė, 2009, p. 21).
Toks teiginys leidžia daryti prielaidą, kad tautinio tapatumo ugdymo pamatai turi būti dedami vaikystėje, o pradėti tautinį ugdymą vertėtų nuo ankstyvos vaikystės, stiprinant šeimos kartų ryšius, ypač pradinėje mokykloje. Kadangi, neišugdžius tautiškumo pagrindų, aukštesnėse klasėse mokiniai su juo susiduria pavėluotai, emociškai nepasirengę jo priimti. Minčiai pritaria ir
D. Urbanavičienė (2010). Apibendrinusi Etninės kultūros globos tarybos atlikto tyrimo duomenis, ji teigia, kad tokiu atveju, jeigu trūksta etninės kultūros pagrindų pradinėse klasėse, vėliau tautinio tapatumo ugdymas iš esmės nebegalimas.
Tautinio tapatumo ir etninės kultūros ugdymas pradinėse klasėse leidžia įgyvendinti ugdymo tęstinumo ir perimamumo principą bei susieti etninės kultūros mokymą formalaus ugdymo procese su jos pritaikymu mokyklos gyvenime arba neformaliu ugdymu.
Teorinių darbų, kuriuose analizuojama tautinio tapatumo ugdymo problema, pasaulyje ir Lietuvoje yra nemažai, tačiau empiriniai tyrimai vis dar lieka fragmentiški. Pastebima esminė problema – didžiulė temų įvairovė, tačiau tyrimai skirti vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikų, studentų, jaunimo tautinio tapatumo raiškai nustatyti ir ugdymo galimybėms atskleisti (Aramavičiūtė, 1998; Antinienė, 2002; Trinkūnienė, 2002; Tijūnėlienė, 2003 ir kt.). Minėtuose tyrimuose tautinio tapatumo ugdymas remiasi tik kokia nors viena veikla (Tijūnėlienė, 2003; Klimka, 2006; Šutinienė, 2009; Stoškuvienė et al., 2009; Stoškuvienė, 2010; Stundžienė, 2010; Zuoza, 2010 ir kt.), diskutuojama dėl tautinio tapatumo ir etninės kultūros ugdymo integravimo (Lukšienė, 2000; Čepienė, 2001; Sajienė, 2002; Klimka, 2006; Urbanavičienė, 2010 ir kt.).
Apibendrinant atliktus tyrimus tautinio tapatumo klausimais, darytina išvada, kad tyrimai yra fragmentiški ir trūksta visuminio požiūrio į nagrinėjamą problemą. Be to, pasigendama tyrimų, kuriuose būtų analizuojama, kokios mokytojų vykdomos ugdomosios veiklos pradinių klasių mokiniams labiausiai padeda ugdytis tautinį tapatumą. Siekiant tobulinti tautinio tapatumo ugdymo procesą, reikalingi nauji požiūriai, naujos įžvalgos, nauji tautinio tapatumo ugdymo modeliai.
Siekiant susisteminti požiūrį į tautinį tapatumą, atliktas kokybinis tyrimas (mažai struktūruotas interviu), kurio tikslas– išanalizuoti pradinių klasių mokytojų vykdomas veiklas, kurios padeda
ugdyti tautinį tapatumą. Jame laisvanoriškumo principu dalyvavo 35 pradinių klasių mokytojai.

Tyrimo rezultatai

Tyrimu nustatyta, kad tautinį tapatumą respondentai traktuoja gan panašiai. Visi akcentavo kalbą, etnokultūrą, istoriją, gamtą, aplinką, geografiją, bendrą veiklą, simbolius. Kai kurie respondentai paminėjo ir religiją, tarptautiškumą, toleranciją. Beveik visi respondentai tautinio tapatumo ugdymo procese pirmenybę teikia neformaliajam ugdymui ir
tik viena respondentė pažymėjo, kad „<...> tai, ką vaikus išmokom per pamokas, įtvirtiname popamokinėje veikloje“.
Nagrinėjant mokytojų vykdomas veiklas ugdant tautinį tapatumą, nustatyta, kad jos atitinka įvairių autorių išskiriamus tautinio tapatumo sampratos elementus, t. y. kalbą ((Pikčilingis, 1971; Lukšienė, 2000; Girdenis, 2003; Klimaitė, 2004; Lubienė, 2005 ir kt.), etninę kultūrą (Katinienė, 2003; Čepienė, 2009; Stoškuvienė, 2010; Urbanavičienė, 2010 ir kt.), pilietiškumą (Čepienė, 2001), religiją (Baublys, 2007).

Išvados
1. Išanalizavus tyrimo duomenis galima daryti išvadą, kad, mokytojų manymu, didžiausią įtaką pradinių klasių mokinių tautinio tapatumo ugdymui turi etninė kultūra. Tik du respondentai pasakė, kad etnokultūros formaliojoje veikloje pakanka. Likusiųjų nuomonė yra priešinga – teigiama, kad vis dėlto pagrindinis krūvis tenka neformaliajam ugdymui, kurio valandų skaičius yra sumažintas.
2. Tautinio tapatumo ugdymas paremtas mokytojų asmenine iniciatyva ir altruizmu, todėl kyla grėsmė dar didesniam tautinio tapatumo silpnėjimui.
3. Pradinėse klasėse ugdymo branduolį turi sudaryti etnokultūra, į kurią turi būti integruoti visi mokomieji dalykai.