Dvasingumas kaip paauglių socializacijos pamatas: metodologinės prieigos
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2014.050Pagrindiniai žodžiai:
paauglys, socializacija, tapatumo paieška, žmogaus dimensijos, dvasingumas, vertybėsSantrauka
Straipsnyje metodologiniu aspektu aptariamos socializacijos problemos, kurios ypač aktualios paauglystėje, nes glaudžiai siejasi su svarbiausiu vyksmu – tapatumo paieška, kuri dėl globalizacijos procesų tampa sudėtingesnė.
Socializacija, kaip visuotinis reiškinys, yra susijusi su žmogaus prigimtimi, o jos esminiai parametrai pozityvizmu grindžiamam mokslui yra neprieinami. Tai sunkina ir socializacijos procesų pagavą.
Vis daugiau įvairių sričių mokslininkų žvelgia į žmogų kaip į fizinių, psichinių ir dvasinių dėmenų sampyną. Joje dvasinės galios, besiremiančios transcendencija ir sąžine, suponuoja autentiškus vertybinius santykius su supančia aplinka ir savimi. Tuomet psichinės ir fizinės galios tampa asmens įrankiais, kurių kokybė daro poveikį santykių raiškai ir tapatumo formavimuisi.
Paauglystėje socializacijos procesai yra sudėtingi, nes dažnai susidaro disbalansas tarp asmens fizinių, psichinių ir dvasinių galių raidos, dėl ko paaugliai patiria itin daug sunkumų vertindami kitus ir save. Kai stringa santykiai realiose situacijose, pagrindiniu socializacijos šaltiniu tampa virtuali erdvė.
Kadangi santykiai klostosi vertybių pagrindu, vertybinės orientacijos rodo socializacijos ištakas: paaugliai daugiausia telkiasi į dorovines vertybes, pažintinės vertybės patenka į vidurio poziciją, o mažiausiai reikšmingomis laikomos estetinės. Be to, aiškėja, kokie veiksniai (kultūriniai, socialiniai, lyties ir kt.) daro poveikį dvasinių vertybių internalizacijai.
