Šiuolaikinė edukacinė prieiga kaip mokinių intelektinių gebėjimų ugdymo veiksnys
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2015.022Pagrindiniai žodžiai:
intelektiniai gebėjimai, ugdymo paradigmos, probleminis mokymasis, refleksyvusis mokymasis, mokymosi būdai, pedagoginės strategijosSantrauka
Straipsnyje siekiama teoriškai pagrįsti šiuolaikinėmis edukacinėmis prieigomis paremtą mokinių intelektinių gebėjimų plėtojimo modelį. Problemos aktualumą lemia tai, kad intelektinių gebėjimų plėtotė dažniausiai siejama su akademine mokymo paradigma, t. y. su geru žinių lygiu ir kognityvinių gebėjimų išlavėjimu. Tuo tarpu šiuolaikine interpretacine / sąveikos paradigma grindžiamas ugdymas orientuotas į mokymąsi socialiniame kontekste, į kūrybiškumo, refleksyvaus mokymosi gebėjimų plėtotę.
Siekiant sukurti teorinį šiuolaikinėmis edukacinėmis prieigomis grįstą mokinių intelektinių gebėjimų plėtojimo modelį, siekta atsakyti į keletą probleminių klausimų:
• Identifikuoti interpretacinės / sąveikos paradigmos kontekste kylančius iššūkius mokinių intelektinių gebėjimų ugdymuisi.
• Aprašyti bazinius kognityvinių gebėjimų tapsmo procesus ir jų ugdymosi būdus.
• Išanalizuoti šiuolaikines kognityvinių gebėjimų ugdymo edukacines prieigas bei esmines pedagogines strategijas.
• Sukurti ir teoriškai pagrįsti šiuolaikinį pedagoginį mokinių intelektinių gebėjimų ugdymo modelį.
Siekiant identifikuoti mokinių intelektinių gebėjimų ugdymosi probleminius aspektus,
straipsnyje apžvelgti skirtingi struktūriniai intelektinių gebėjimų modeliai, pažymint, kad vieni jų orientuoja į tų pačių ugdymo būdų taikymą mokantis skirtingų dalykų (matematikos, lietuvių kalbos), nes akcentuoja bendrųjų intelektinių gebėjimų svarbą, kiti orientuoja į skirtingų gebėjimų plėtotę, mokantis skirtingų dalykų, nes išryškina specialiųjų gebėjimų aktualumą.
Straipsnyje konstatuojama, kad struktūriniai intelektinių gebėjimų modeliai, akcentuojantys biologinę intelekto prigimtį, dažniau orientuoja į mokinių diferencijavimą, atsižvelgiant į intelekto lygį, bei mokinio pasyvumą ugdymosi procese. Struktūriniai intelektinių gebėjimų modeliai, išskiriantys ne tik biologinę, bet ir socialinę intelekto prigimtį, orientuoja į mokinio aktyvumą, dialoginę sąveiką su mokytoju ir mokiniais ugdymosi procese.
Straipsnyje aptariami intelektinių gebėjimų modeliai, kurie pabrėžia kūrybingumo, mokymosi socialiniame kontekste ir kitus aspektus. Vienas iš tokių modelių yra R. Sternbergo WICS (Wisdom – išmintis, Intelligence – intelektas, Creativity – kūrybingumas, Synthesized – visų komponentų sintezė) teorija. Kuriant intelektinių gebėjimų ugdymo pedagoginį modelį taip pat išanalizuoti svarbiausi ugdytini intelektiniai gebėjimai: a) analitinių gebėjimų ugdymas – analizuoti, lyginti, aiškinti, vertinti, spręsti, kritiškai interpretuoti; b) kūrybinių gebėjimų ugdymas – įsivaizduoti, atrasti, išrasti, interpretuoti; c) praktinių / taikymo gebėjimų ugdymas – kontroliuoti impulsus, atkakliai veikti, nebijoti rizikuoti, prisiimti atsakomybę, kurti gerovę visiems, pažvelgti į situaciją iš skirtingų perspektyvų, derinti interesus ir kt. Šios technologijos susietos su šiuolaikinėmis edukacinėmis prieigomis – probleminiu ir refleksyviuoju mokymusi bei konkrečiomis
mokinių ugdymo strategijomis.
