Ugdomosios mokytojo ir mokinio sąveikos įtaka paauglio savigarbai

Santrauka

Šiuolaikinei mokymosi paradigmai aktuali mokytojo ir mokinio sąveika, grindžiama geranoriškumu, abipuse pagarba ir pasitikėjimu, įgalinančiu mokinį tapti savarankiškam, iniciatyviam ir atsakingam. Mokytojo veiklos esmę galima apibrėžti taip: svarbiausia – dėmesį sutelkti į mokinio asmenybės brandą, intelektinių galių plėtojimą, į jo paties aktyvų, sąmoningą mokymąsi, suteikiant mokiniui reikalingą paramą, kad jis išsiugdytų gyvenimui svarbių kompetencijų. Tarp siektinų kompetencijų, tokių kaip mokėjimas mokytis, komunikavimas, iniciatyvumas ir kūrybingumas, svarbus yra asmeninės kompetencijos, arba oraus, save gerbiančio, gebančio adekvačiai save vertinti žmogaus, ugdymas. Mokytojas nuo ugdymo proceso vadovo vaidmens pereina prie mokymosi organizatoriaus, galimybių kūrėjo, konsultanto vaidmens, svarbiausiomis ugdymo vertybėmis tampa mokinio autonomiškumo, savarankiškumo ir atsakingumo plėtotė. Edukologų požiūriu, egzistuoja glaudus ryšys tarp mokinio savigarbos ir mokytojų suteiktos autonomijos, pasirinkimo laisvės. Mokytojo pagarba mokiniui, dėmesys, padrąsinimas, pozityvūs lūkesčiai didina mokinio pasitikėjimą savimi, stiprina savigarbą.