Teisiniai abortų reglamentavimo pagrindai Europos Sąjungoje: lyginamoji pasirinktų Valstybių analizė

Santrauka

Straipsnio autoriai nagrinėja abortų teisinio reglamentavimo raidą ir dabartinę būklę dviejose Europos Sąjungos valstybėse narėse – Lenkijoje ir Vokietijoje, analizę pateikdami platesniame konstituciniame bei istoriniame kontekste. Tyrime taikomas dogmatinis-formalusis metodas, papildytas istoriniu požiūriu, siekiant atskleisti teisėkūros raidos kryptis ir išanalizuoti esminius teismų sprendimus, formavusius teisinį reguliavimą, nustatantį nėštumo nutraukimo leistinumą. Ypatingas dėmesys skiriamas konstitucinio aiškinimo vaidmeniui ir jo poveikiui reprodukcinių teisių stabilumui ar nepastovumui. Straipsnyje po įžangos, kurioje glaustai aptariama diskusijų dėl abortų leistinumo reikšmė bei viešojoje erdvėje vartojamų sąvokų poveikis ir dėl to kylantys terminologiniai netikslumai, pateikiamos dvi pagrindinės dalys – kiekvienoje iš jų nagrinėjamas klausimas konkrečios valstybės (Vokietijos ir Lenkijos) teisiniame kontekste.

Pirmojoje dalyje analizuojama Vokietijos abortų teisės raida, pradedant nuo Constitutio Criminalis Carolina (1532 m.) ir toliau tęsiant jos vystymąsi XIX–XX amžiais. Aptariamas Baudžiamojo kodekso §218 susiformavimas, jo išlikimas bei reikšmingi pokyčiai Vokietijos imperijos, Veimaro Respublikos ir nacių laikotarpiais. Taip pat nagrinėjami skirtingi Rytų ir Vakarų Vokietijos požiūriai po 1949 m. bei sudėtingas teisinio reguliavimo suvienodinimo procesas po 1990 m. susivienijimo. Ypatingas dėmesys skiriamas konstitucinei šios problematikos dimensijai – Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, kurioje suformuluota valstybės pareiga saugoti negimusios gyvybės teisę, kartu užtikrinant moters orumą ir teisę į savarankiškumą.

Antrojoje dalyje nagrinėjama Lenkijos teisės raida nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Iki 1932 m. laikotarpis aptariamas tik apibendrintai dėl istorinių aplinkybių – 123 metus trukusio valstybės padalijimo, per kurį Lenkija negalėjo savarankiškai priimti baudžiamųjų įstatymų. Daugiausia dėmesio skiriama teisiniam reguliavimui nuo 1932 m., analizuojant pagrindinius įstatymų pakeitimus ir konstitucinį aiškinimą: 1932 m. Baudžiamąjį kodeksą, 1956 m. liberalizaciją, įteisinusią socialinį pagrindą nėštumo nutraukimui, vėlesnius ribojimus ir pakeitimus, 1993 m. Šeimos planavimo įstatymą bei esminius 1997 ir 2020 m. Konstitucinio Tribunolo sprendimus, taip pat 2024 m. Teisingumo ministerijos ir prokuratūros išaiškinimus, priimtus reaguojant į tęstinę visuomeninę diskusiją dėl abortų.

Lyginamoji analizė atskleidžia esminius skirtumus tarp šių dviejų teisinių sistemų. Nors abiejų šalių konstituciniai teismai pripažįsta valstybės pareigą saugoti prenatalinę gyvybę, jų požiūriai į šios pareigos derinimą su moters teisėmis iš esmės skiriasi. Vokietijoje vadovaujamasi proporcingumo principu, siekiant pusiausvyros tarp gyvybės apsaugos, asmens autonomijos ir teisinio tikrumo. Tuo tarpu Lenkijoje konstitucinė doktrina vedė prie nuoseklių ribojimų ir teisinio nestabilumo, atspindinčių gilius visuomenės susiskaldymus bei reprodukcinių teisių subordinaciją politiniams interesams.

Autoriai daro išvadą, kad reprodukcinės teisės, kaip atsispindi abortų teisiniame reguliavime, yra esminis teisinės sistemos įsipareigojimo demokratinėms vertybėms, teisiniam tikrumui ir asmens autonomijos apsaugai rodiklis. Lenkijos ir Vokietijos palyginimas parodo, kad ilgalaikis teisinis stabilumas šioje srityje priklauso ne tik nuo įstatymų turinio, bet ir nuo platesnės konstitucinės kultūros bei institucinių gebėjimų suderinti konkuruojančias pamatines vertybes.