Teisė į vertimą žodžiu ir raštu kaip teisės į teisingą teismą procesinė garantija EŽTT ir ESTT jurisprudencijoje

Santrauka

Šiame straipsnyje pateikiama išsami teisės į teisingą bylos nagrinėjimą analizė, ypatingą dėmesį skiriant teisei į vertimą žodžiu ir raštu kaip pagrindinei procesinei apsaugos priemonei. Straipsnyje nagrinėjama daugiasluoksnė minėtos teisės apsauga tarptautiniu, tarpvalstybiniu ir nacionaliniu lygmenimis, išskiriamos pagrindinės teisinės sistemos, įskaitant įtvirtintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Nemažai dėmesio skiriama procesinėms garantijoms, įtvirtintoms EŽTK 6(3)(e) straipsnyje ir Direktyvoje 2010/64/ES, taip pat valdžios institucijų bei teismų įsipareigojimams užtikrinti veiksmingą ir operatyvų vertimą žodžiu ir raštu baudžiamosiose bylose. Tyrime nagrinėjami praktiniai iššūkiai, susiję su šių teisių užtikrinimu, ypač atsižvelgiant į kardomąjį kalinimą ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą Slovakijos Respublikoje. Straipsnyje analizuojamas teisinis skirtumas tarp oficialių procesinių teisių ir užsienio piliečių kalbinių teisių sulaikymo įstaigose bei nagrinėjamas ombudsmeno institucijos vaidmuo, prižiūrint reikalavimų laikymąsi. Straipsnyje taip pat de lege ferenda (liet. k.: „pagal būsimus įstatymus“) aptariamos galimos teisėkūros ir praktinės priemonės, pavyzdžiui, anglų kalbos kaip pagalbinės kalbos vartojimas asmens pristatymo į sulaikymo įstaigą metu, elektroninių vertimo priemonių diegimas, kuriomis siekiama sustiprinti teisės į teisingą teismą užtikrinimą, atsižvelgiant į daugiakalbystės ir įvairovės visuomenėje plėtrą. Tyrime taikomas doktrininės teisinės analizės, lyginamojo ir teismų praktikos tyrimo metodų derinys, papildytas analitiniais ir sintetiniais metodais, kuriuos pasitelkus siekiama įvertinti galiojančias teisines sistemas, nustatyti praktinius trūkumus ir pateikti rekomendacijas teisėkūros reformoms.