PARENGTINĖS NUSIKALSTAMOS VEIKOS: ES IR NACIONALINĖS TEISĖS HARMONIZACIJA

Santrauka

Nepaisant to, kad derinant ES ir nacionalinę teisę, pakeitimai dažniausiai daromi koreguojant valstybių narių baudžiamųjų kodeksų specialiosios dalies straipsnius, jie turi įtakos ir  bendrosios dalies kokybei. Pastaraisiais dešimtmečiais, įgyvendinant ES baudžiamosios teisės reikalavimus, valstybių narių baudžiamųjų kodeksų specialiojoje dalyje padaugėjo straipsnių, kuriuose kaip savarankiška nusikalstama veika kriminalizuojami veiksmai, iš esmės esantys rengimusi ar pasikėsinimu atlikti nusikalstamą veiką. Viena vertus, ES teisėje teigiama, jog yra gerbiamos skirtingos valstybių narių teisinės sistemos bei tradicijos, todėl bet koks baudžiamosios teisės derinimas turi būti būtinas ir privaloma atsižvelgti į šiuos skirtumus. Kita vertus, nepaisant to, jog ES direktyvomis gali nustatyti tik minimalius standartus, teisės aktuose pateikiamos išsamios nusikalstamų veikų apibrėžtys, kurios apima ir parengiamuosius veiksmus. Tuo tarpu net ir valstybės, kurios savo baudžiamųjų kodeksų bendrojoje dalyje numato atsakomybę ne tik už pasikėsinimą, bet ir už rengimosi stadiją, įgyvendindamos ES teisės aktus, šias nuostatas automatiškai perkelia į specialiąją baudžiamojo kodekso dalį.

Atsižvelgiant į šias tendencijas,  tyrime, daugiausiai pasitelkiant sisteminės, lingvistinės bei mokslinės literatūros analizės metodus, siekiama nustatyti, ar ES baudžiamojoje teisėje egzistuoja aiškus ir nedviprasmiškas reikalavimas valstybėms narėms įgyvendinant ES teisės aktus parengtinius veiksmus kriminalizuoti kaip savarankišką nusikalstamą veiką. Šiam tikslui pasiekti keliami 3 uždaviniai: 1. identifikuoti parengtinių nusikalstamų veikų sampratą; 2.  Išanalizuoti ES reglamentavimą parengtinių veiksmų atžvilgiu ES kompetencijos ribų kontekste; 3. Nustatyti ES baudžiamosios teisės reikalavimus, keliamus valstybėms narėms kriminalizuojant parengtinius veiksmus.

Tyrime atskleista, jog nusikalstamos veikos stadijų atskyrimas turi ypatingą reikšmę baudžiamojoje teisėje – tai ne tik atspindi asmens tyčios formavimąsi, pavojingo elgesio laipsnį ir atitinkamą santykį su žala, tačiau taip pat padeda užtikrinti baudžiamosios teisės principų įgyvendinimą. Taip pat nustatyta, jog ES teisės aktų reglamentavimas neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, ar veiksmai, kurie iš esmės yra nebaigta nusikalstama veika, turi būti kriminalizuoti kaip savarankiškas nusikaltimas.