AUTORIŲ TEISIŲ IŠIMTIES MOKYMO IR MOKSLINIŲ TYRIMŲ TIKSLAIS PRITAIKYMAS SKAITMENINIAM ŠVIETIMUI LIETUVOJE

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjama autorių teisių apribojimų, taikomų laisvam kūrinių naudojimui mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais, transformacija nuotolinio mokymosi kontekste. Tobulėjant technologijoms, švietimo įstaigos vis dažniau naudoja skaitmenines mokymosi priemones, tarp kurių yra autorių teisėmis saugomos medžiagos. Europos Sąjunga (toliau – ES) nuolat stengėsi suderinti autorių teisių įstatymus, priimdama direktyvas, pavyzdžiui, Informacinės visuomenės direktyvą, ir numatydama privalomas išimtis dėl kūrinių naudojimo švietimo tikslais. Tačiau nacionaliniams teisės aktų leidėjams suteikta didelė laisvė, todėl valstybėse narėse jos įgyvendinamos skirtingai. Lietuva, vadovaudamasi ES teise, į autorių teisių įstatymą įtraukė išimtį, leidžiančią naudoti nedideles kūrinių dalis švietimo ir mokslinių tyrimų tikslais. Tačiau įstatyme aiškiai neaptartas skaitmeninis naudojimas ir tarpvalstybinis švietimas, o tai sukėlė sunkumų COVID-19 pandemijos metu. Siekdama įveikti skaitmeninio amžiaus iššūkius, 2019 m. ES priėmė Skaitmeninės rinkos direktyvą, kuri įsigaliojo 2022 m. gegužės mėn. ir kurioje numatyta privaloma autorių teisių išimtis švietimo tikslais. Šia direktyva buvo siekiama modernizuoti autorių teisę, sudarant palankesnes sąlygas naudoti kūrinius skaitmeniniame ir tarpvalstybiniame švietime. Nepaisant autorių teisių apribojimų modernizavimo, išliko keletas išimties taikymo probleminių aspektų. Direktyva ribojamas viso vadovėlio skaitmeninimas arba ištisų kūrinių naudojimas švietimo tikslais. Atnaujinta teisinė sistema laikoma modernia, tačiau ji tik iš dalies išsprendė technologinės pažangos keliamus iššūkius. Todėl straipsnyje pabrėžiama, kad reikia nuolat vertinti nuotolinio mokymosi medžiagos turinį ir jos talpinimą virtualioje aplinkoje autorių teisių pažeidimų atžvilgiu.