Surogacija vs. dirbtinės gimdos technologija: reprodukcijos ateitis Europos Sąjungoje

Santrauka

Straipsnyje aptariami surogatinės motinystės įstatymai ir praktika Europos Sąjungoje bei svarstoma, ar dirbtinė gimdos technologija (DGT) galėtų būti alternatyva pagalbinio apvaisinimo technologijoms (PAP) ir kitoms nevaisingumo gydymo priemonėms. Siekiant atsakyti į šį klausimą buvo taikomas formalus-dogmatinis požiūris,pasitelkta teisės aktų bei teismų praktikos analizė.

Pirma dalis pateikia trumpą dirbtinės gimdos technologijos paaiškinimą. Ji prasideda bendra ektogenezės samprata, po kurios seka dabartinių DGT tyrimų aprašymas tiek medicinos mokslų srityje, tiek įvairių autorių atliktų teisinių ir etinių svarstymų kontekste.

Antra dalis skirta motinystės ir pakaitinės motinystės fenomenams. Autorė pateikia keletą „motinos“ apibrėžimų, įskaitant gestacinę, biologinę, genetinę, socialinę ir teisinę motiną. Taip pat atkreipiamas dėmesys į teisinę motinos apibrėžtį pasirinktų ES šalių pavyzdžiu. Siekiant geriau suprasti galimus motyvus, dėl kurių į galiojančius įstatymus buvo įtraukta mater semper certa est principas, autorė remiasi 2008 m. lapkričio 6 d. Lenkijos šeimos ir globos kodekso pakeitimu bei šio pakeitimo aiškinamuoju raštu. Galiausiai paaiškinama surogatinės motinystės sąvoka.

Trečioje dalyje nagrinėjami surogatinės motinystės įstatymai įvairiose Europos Sąjungos šalyse. Skirtingi požiūriai į surogatinę motinystę klasifikuojami taip: surogatinės motinystės legalizavimas (visiškas ir dalinis), surogatinės motinystės draudimas (visiškas ir dalinis) ir surogatinės motinystės nereglamentavimas. Pateikta klasifikacija iliustruojama Kipro, Ispanijos ir Belgijos teisinių sistemų pavyzdžiais.

Taip pat pabrėžiama, kad, nepaisant ES šalių teisės aktų nenuoseklumo, surogatinė motinystė vis dar praktikuojama ir sukelia įvairias pasekmes, pavyzdžiui, dėl teisinio tėvystės pripažinimo. Šiame skyriuje autorė remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo bylomis.

Paskutinėje dalyje prisimenamos dažniausios surogatinės motinystės kritikos: didelė komodifikacijos ir komercializacijos rizika, galimas moterų išnaudojimas ir teisinis neapibrėžtumas dėl vaiko, gimusio pagal surogatinės motinystės sutartį. Autorė bando įvertinti, ar DGT yra be šių trūkumų ir ar ji galėtų būti mažiau pavojinga galimybė, naudojama reprodukcijos tikslais, atsižvelgiant į galimas pasekmes.

Trečioje dalyje nagrinėjami surogatinės motinystės įstatymai įvairiose Europos Sąjungos šalyse. Skirtingi požiūriai į surogatinę motinystę klasifikuojami taip: surogatinės motinystės legalizavimas (visiškas ir dalinis), surogatinės motinystės draudimas (visiškas ir dalinis) ir surogatinės motinystės nereglamentavimas. Pateikta klasifikacija iliustruojama Kipro, Ispanijos ir Belgijos teisės pavyzdžiais.

Taip pat pabrėžiama, kad, nepaisant ES šalių teisės aktų nenuoseklumo, surogatinė motinystė vis dar praktikuojama ir sukelia įvairias pasekmes, pavyzdžiui, dėl teisinio tėvystės pripažinimo. Šiame skyriuje autorius remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo bylomis.

Paskutinėje dalyje prisimenamos dažniausios surogatinės motinystės kritikos: didelė komodifikacijos ir komercializacijos rizika, galimas moterų išnaudojimas ir teisinis neapibrėžtumas dėl vaiko, gimusio pagal surogatinės motinystės sutartį. Autorius bando įvertinti, ar DGT yra be šių trūkumų ir ar ji galėtų būti mažiau pavojinga galimybė, naudojama reprodukcijos tikslais, atsižvelgiant į galimas pasekmes.