AR GALIMAS ANALOGIJOS TAIKYMAS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE?

Santrauka

Sprendžiant, ar galimas analogijos taikymas baudžiamojoje teisėje, mokslininkų nuomonės išsiskiria, kadangi vieni, grindžiant teisinio tikrumo principu, pagal kurį baudžiamoji teisė turi būti aiški ir nuspėjama, teigia, kad analogija turėtų būti draudžiama, kiti mano, jog ji būtina priemonė įstatymų spragoms užpildyti ir turėtų būti leidžiama. Juo labiau, kad globali modernizacija ir besikeičiantys visuomeniniai santykiai įstatymų leidėjui tampa iššūkiu, norint „spėti“ su naujovėmis keičiant teisės aktus – tai lemia teisės aktų spragų atsiradimą, todėl kyla poreikis baudžiamojo persekiojimo institucijoms, ypač teismams, taikant teisės normas, jas aiškinti.

Straipsnyje, atskleidžiant panašumus ir skirtumus, analizuojamas analogijos ir teisės aiškinimo sampratos turinys, analogijos taikymo baudžiamojoje teisėje draudimo reikšmingumas ir poreikis, taip pat teorinės bei praktinės jos taikymo galimybės. Tiriant probleminius aspektus siekiama atriboti teisės aiškinimą ir analogiją, kaip baudžiamųjų įstatymų spragų šalinimo institutus, esminį dėmesį skiriant nacionalinio, europinio ir tarptautinio reglamentavimo bei teismų praktikos analizei. Tyrime siekiama atsakyti į klausimą, ar galimas analogijos taikymas baudžiamojoje teisėje.

Atlikus teisės doktrinos, nacionalinio ir tarptautinio teisinio reguliavimo bei formuojamos teismų praktikos analizę, nustatyta, kad analogija gali būti taikoma baudžiamojoje teisėje, jei jos taikymas: 1) nepažeidžia bendrųjų teisės principų; 2) nepažeidžia konvencinių, konstitucinių ir procesinių asmenų teisių bei laisvių; 3) neapsunkina kaltinamojo teisinės padėties ir pastarasis nėra nuteisiamas pagal kitos (ne baudžiamosios) teisinės paskirties įstatymą.