AR IKITEISMINIO ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO TVARKOS REGULIAVIMAS POĮSTATYMINIAIS TEISĖS AKTAIS ATITINKA TEISINIO APIBRĖŽTUMO PRINCIPĄ?

Santrauka

Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad asmuo gali kreiptis į teismą, kai jo teisės yra pažeistos. Demokratinėse valstybėse didėjant teismuose nagrinėjamų bylų skaičiui, dėl ilgo teisminio proceso asmuo ne visuomet gali laiku apginti savo pažeistas teises. Tai yra ypač aktualu, kada vyksta ginčai tarp asmens ir valstybės institucijų dėl institucijų priimtų sprendimų asmens atžvilgiu. Dėl to Europos Sąjungos (toliau – ES) lygmeniu buvo priimtos rekomendacijos, kuriomis siekiama skatinti ES valstybėse narėse tarp asmens ir valstybinės institucijos kylančius ginčus spręsti ikiteisminiu keliu nacionalinėje teisėje. Ikiteisminis administracinių ginčų nagrinėjimas yra paprastesnis ir efektyvesnis. Tokių ikiteisminių ginčų nagrinėjimui labiausiai tinkamos kvaziteisminės institucijos, kurios Europoje egzistuoja nuo XIX a., o jų paskirtis yra spręsti ikiteisminius administracinius ginčus, taip asmeniui sudarant galimybes greičiau apginti savo pažeistas teises. 1999 m. vykdant reformas Lietuvos administracinėje justicijos sistemoje ir Lietuvoje atsirado išankstinių administracinių ginčų sprendimo galimybių, tačiau nacionaliniu lygmeniu specialiose srityse yra leidžiama spręsti ikiteisminius administracinius ginčus ne tik pagrindinėms ikiteisminius administracinius ginčus sprendžiančioms institucijoms, bet ir kitoms valstybinėms institucijoms. Esant tokiam reglamentavimui, yra sudaromos prielaidos perkelti išankstinių ginčų nagrinėjimo tvarką į poįstatyminius teisės aktus. Todėl toks reglamentavimas gali būti ne visuomet aiškus, apibrėžtas ir suprantamas. Be to, kartais poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintos teisės normos gali  prieštarauti įstatymams.