AR TINKAMO RŪPESTINGUMO KONCEPCIJA GALI PRISIDĖTI PRIE PROBLEMOS, SUSIJUSIOS SU NEVALSTYBINIŲ VEIKĖJŲ, KURIUOS VALSTYBĖS NAUDOJA KAIP MARIONETES, VYKDOMOMS KIBERNETINĖMS ATAKOMS, IŠSPRENDIMO?

Santrauka

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti, kur slypi pagrindiniai priskyrimo („attribution“) problemos neveiksmingumo niuansai, ištirti, ar alternatyvus valstybių patraukimo atsakomybėn būdas - tinkamo rūpestingumo („due diligence“) konceptas yra taikomas kaip privaloma elgesio norma kibernetiniame domene ir atsakyti į teisinį klausimą, ar tinkamo rūpestingumo koncepcija gali prisidėti prie priskyrimo problemos, susijusios su nevalstybinių veikėjų, kuriuos valstybės naudoja kaip marionetes, vykdomoms kibernetinėmis atakomis, išsprendimo? Šio darbo problematikos aktualumas yra pagrindžiamas tuo, jog pastaruoju metu teisės normos, kurios turėtų būti taikomos kibernetiniame domene, yra diskutuojamos įvairiuose tarptautiniuose forumuose (pvz., Vyriausybinių Ekspertų Grupėje), taip pat, konkrečiai tinkamo rūpestingumo klausimas pastaruoju metu susilaukė ir teisės mokslininkų dėmesio, tačiau galutinė šios grupės nuomonė ir mokslininkų pozicija ties tinkamo rūpestingumo klausimu išsiskiria. Nors ir egzistuoja valstybių praktikos (beje, gan ženklios), kuri teigia, kad konceptas yra taikomas kaip privaloma pareiga, visgi 2015 ir 2021 Vyriausybinių Ekspertų Grupės išvada buvo ta, jog principas yra savanoriškas ir neprivalomas, nors mokslininkai gan užtikrintai ir argumentuotai teigia, kad šis konceptas yra privalomas, tačiau pripažįsta, kad jo esmė vis dar nėra iki galo aiški.

Daugiausiai klausimų, visgi, kelia ne pats principo privalomumas, tačiau tai, kaip tiksliai ir kokia aprėptimi jis turėtų būti taikomas. Čia egzistuoja tam tikras konsensusas tarp valstybių ir teisės mokslininkų. Bent jau tuo aspektu, kad abi pusės pripažįsta, jog pačio principo taikymas yra neaiškus ir iki galo neapibrėžtas kibernetiniame domene. Tačiau šioje vietoje konsensusas ir baigiasi, čia turime ne tik nevienodą skirtingų valstybių poziciją, tačiau matome ir tam tikrus nesutarimus tarp teisės mokslininkų. Tam, kad būtų galima apibrėžti tinkamo rūpestingumo koncepto rėmus, tenka analizuoti tiek valstybių, tiek ir teismų praktiką, taip pat daug naudingų argumentų galima rasti Talino Manuale 2.0, kuris yra laikomas vienu autoritetingiausių mokslinių darbų, nagrinėjusiu normas, taikomas kibernetiniame domene. Kita vertus, patys Manualo autoriai nebuvo vieningos nuomonės dėl tam tikrų koncepto rėmų, todėl darbe yra analizuojami ir kitų autorių darbai, atliekamas lyginimas ir bandoma rasti principinius atsakymus.

Darbe buvo bandoma atsakyti į iškeltą hipotezę, kad tinkamo rūpestingumo koncepcija yra viena iš alternatyvų nebaudžiamumui panaikinti, šis principas taikytinas ir kibernetinėms operacijoms, o jo taikymas yra tikslingesnis būdas nustatyti valstybės atsakomybę dėl koncepto liberalumo.

Detaliai išanalizavus valstybių ir teismų praktiką, mokslininkų darbus buvo prieita prie iškelto teisinio klausimo atsakymo, kuris yra teigiamas - tinkamo rūpestingumo principas gali prisidėti prie priskyrimo problemos išsprendimo kibernetiniame domene, tačiau pats konceptas vis dar turi būti vystomas ir aiškinamas tam, kad būtų galima jį naudoti efektyviau ir liktų mažiau neaiškumų pačioms valstybėms.