ES FINANSINIŲ INTERESŲ APSAUGA ĮSIGALIOJUS DIREKTYVAI 2017/1371 DĖL KOVOS SU SĄJUNGOS FINANSINIAMS INTERESAMS KENKIANČIU SUKČIAVIMU BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS PRIEMONĖMIS. LIETUVOS ATVEJIS

Santrauka

Europos Sąjungai patiriant didžiulius finansinius jos biudžeto praradimus ir įgijus teisinį pagrindą priimti direktyvas, 2017 m. liepos 5 d. priimta Direktyva 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis iškėlė tikslą – nustatyti minimalias taisykles suderintomis baudžiamosiomis priemonėmis užtikrinti lygiavertę Sąjungos finansinių interesų apsaugą. Direktyvos privalomasis pobūdis įpareigoja valstybes nares implementuoti ją į nacionalinę teisę, tokiu būdu suderinant valstybių narių baudžiamąją teisę su Sąjungos teise. Iš pirmo žvilgsnio sprendimas finansinių interesų apsaugą reglamentuoti direktyva atrodo ryžtingas žingsnis į priekį, tačiau peržvelgus mokslinę literatūrą, atlikus nacionalinių teisės aktų palyginimą santykyje su šia Direktyva, išnagrinėjus teismų praktiką, darbe nagrinėjama Direktyva sudaro pakankamą pagrindą abejoti savo efektyvumu.

Straipsnyje analizuojama Sąjungos finansinių interesų istorinė raida, atskleidžiama finansinių interesų samprata, sudėtis ir reikšmė, lyginant Direktyvą ir joje keliamus tikslus, apibrėžiamos nusikalstamos veikos su ankstesniais Sąjungos teisės aktais. Analizuojamos mokslininkų keliamos Direktyvos galimos problemos ir stiprybės bei pačios Direktyvos įtaka nacionalinei teisei. Vertinant baudžiamojo kodekso pakeitimus, analizuojama pasirinktu laikotarpiu (2010–2021 m.) teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo), dėl ko pateikiamos išvados bei rekomendacijos, kurių prieita atlikus Direktyvos ir nacionalinių baudžiamųjų teisės aktų bei teismo praktikos analizę.

Atlikus tyrimą, daroma išvada, kad keliamas tikslas – sustiprinti Sąjungos finansinių interesų apsaugą, suderinant Sąjungos finansiniams interesams kenkiančių nusikaltimų apibrėžtis, sankcijas ir senaties terminus, teoriškai ir formaliai yra pasiektas. Tačiau dėl pakankamai didelės laisvės suderinant nacionalinius teisės aktus ir Direktyva nustatomų tik minimalių taisyklių tiek pačių veikų formuluotė, tiek baudžiamumas (sankcijų ir senaties terminų) už juos išlieka gana skirtingas ir įsigaliojus Direktyvai, kas kelia pagrįstą abejonę Direktyvos siekiamo tikslo įgyvendinimui.