Nusikalstamo bankroto teisinio reguliavimo atitiktis ultima ratio principui: nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai

Santrauka

Kiekvienais metais tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje bankrutuoja daugybė verslo subjektų; vienų bankrotas sąlygotas nepamatuotos verslo rizikos ar nepalankių išorinių faktorių, kitų - sąmoningų tyčinių veiksmų. Kadangi Lietuvoje įstatymų leidėjas už tyčiniais asmens veiksmais sąlygotą įmonės bankrotą yra numatęs tiek civilinę, tiek baudžiamąją atsakomybę, kyla bankroto kriminalizavimo atitikties ultima ratio principui kaip kraštutinei priemonei klausimas, nes baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti naudojama tik kaip kraštutinė priemonė tuo atveju, kai kitomis priemonėmis apsaugoti teisinių gėrių nėra galimybės.

Straipsnyje pasitelkiami ultima ratio  principo turinio kriterijai, kurių pagalba identifikuojama, kad nusikalstamo bankroto teisinė norma numato baudžiamąją atsakomybę už pavojingą veiką - konstitucijos saugomų teisinių gėrių, t. y. nuosavybės (kreditorių interesų) ir ekonomikos bei verslo tvarkos pažeidimus, kurių apsauga vien civilinės teisės priemonėmis yra nepakankamai veiksminga, tad sąmoningais asmens veiksmais blogai valdant įmonę ir sąlygojus jos bankrotą bei didelę žalą kreditoriams, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra proporcinga priemonė, t. y. nusikalstamo bankroto kriminalizavimas neprieštarauja ultima ratio principui.

Dėl nusikalstamo ir tyčinio bankroto atribojimo problemos ypatingai svarbūs šių veikų takoskyros kriterijai, tačiau dėl įstatymo leidėjo panaudoto vertinamojo nusikalstamos veikos požymio - sąmoningo blogo įmonės valdymo bei sudėtingumo įrodyti nusikalstamos veikos atlikimą būtent tiesiogine arba netiesiogine tyčia, nei iš  įstatymo teksto ir (ar) jurisprudencijos nepaaiškėja, kokia veika laikytina nusikalstama ir tai įmanoma identifikuoti tik  audito ar ekspertų pagalba, todėl ypatingai svarbu nustatyti būtent baudžiamosios atsakomybės taikymo objektyvias prielaidas.

Siekiant patikrinti gautais tyrimo rezultatais paremtas išvadas, šiame straipsnyje Lietuvos nusikalstamo bankroto teisinis reguliavimas lyginamojo metodo pagalba tiriamas lygiagrečiai su dviejų ES valstybių- Vokietijos ir Prancūzijos nemokumo ir bankroto veikų kriminalizavimu, kadangi šiose valstybėse griežtas baudžiamosios teisės priemones kompleksiškai derinant su finansinių problemų turinčioms įmonėms pasitelktais civilinės teisės instrumentais, pasiekiami pozityvūs rezultatai.