Privatizavimo procesai 1991-2000 metais ir jų pasekmės Baltijos valstybėse

Santrauka

Valstybinio turto privatizavimo procesai, Baltijos valstybėse vykę 1991–2000 metais, buvo labai svarbūs ne tik privatizuojamų įmonių darbuotojams bei su jomis technologiškai susijusioms įmonėms, bet ir ūkio šakoms, į kurias buvo pritraukti investuotojai, taip pat ir kiekvienos iš Baltijos valstybių ekonominei bei socialinei raidai ir pačių valstybių ilgalaikei strateginei vystymosi krypčiai. Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje, kai valstybinė nuosavybė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo absoliučiai dominuojanti, o šių valstybių priklausomybė nuo SSSR (ypač nuo jos teisių ir pareigų perėmėjos Rusijos) ūkinėje – komercinėje srityje sudarė virš 90 proc. ir teko naudotis rubliu kaip vienintele mokėjimo ir atsiskaitymo priemone, minėtos valstybės pradėjo įgyvendinti kompleksines teisinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo reformas. Šias reformas Baltijos valstybės vykdė kaip įmanoma sparčiau (išskyrus Lietuvą 1993–1996 m.), mažindamos priklausomybę nuo Rusijoje besiformuojančios korupcinės, oligarchinės sistemos, dar labiau sustiprėjusios Rusijai pasirinkus ydingą privatizavimo modelį, kurio rezultatai įtakojo ir Baltijos valstybių ūkinius – komercinius procesus.

Neturėdamos analogų pasaulinėje praktikoje Baltijos valstybės reformavo savo ūkines-komercines ir socialines sistemas, įteisino tiek bendruosius valstybės, tiek specialiuosius įmonių veiklą reglamentuojančius įstatymus ir minimaliais terminais pasirengė valstybinio turto privatizavimui. Šiame straipsnyje naujais aspektais išnagrinėjome pagrindinius Lietuvos, Latvijos ir Estijos privatizavimo valdymo modelių privalumus ir trūkumus, o taip pat ir esminius veiksnius (investicinių čekių naudojimą, pirmenybės teisių suteikimą įmonių darbuotojams bei strateginių investuotojų pritraukimą), didžiąja dalimi apsprendusius privatizavimo procesų vyksmą pradiniame privatizavimo etape. Vėlesnėje valstybinio turto privatizavimo stadijoje  pritaikius Vokietijos privatizavimo valdymo modelį, atskleista Baltijos valstybių sėkmės formulė, kurios dėka jos pasiekė ypatingai gerų rezultatų, pritraukdamos investuotojus, kurie ne tik modernizavo privatizuotas įmones, bet į aukštesnį lygį pakėlė tų įmonių valdymą ir dirbančiųjų atlyginimus. Be to, tokių investuotojų veikla sumažino ir valstybės išlaidas privataus verslo subsidijoms, padidino mokesčius į valstybės bei savivaldos biudžetus ir iš biudžetų išlaikomų asmenų pragyvenimo lygį. Konkrečiais faktais parodyta, kad aukštą pridėtinę vertę sukuriančių strateginių investuotojų funkcionavimas Baltijos valstybėse sąlygojo ir su inovatyviomis technologijomis paremtų įmonių susikūrimą ir jų sėkmingą įsitvirtinimą Europos ir pasaulio rinkose.

Palyginamoji Baltijos valstybių namų, butų ir jų priklausinių privatizavimo teisinė ir valdymo procesu analizės atskleidė tokių objektų privatizavimo sėkmę ir trūkumus, tą sėkmę lėmusius pagrindinius veiksnius, o taip pat ir socialines, finansines ir psichologines tokio privatizavimo pasekmes didžiajai daliai šių valstybių gyventojų. Ypač problematiškuose žemės, žemės ūkio įmonių privatizavimo ir restitucijos procesuose atskleistos pagrindinės problemos (aplinkosauginės, veterinarinės ir kt.), o taip pat ir pasiekimai bei trūkumai atskirose Baltijos valstybėse, joms taikant skirtingus pastarojo turto privatizavimo valdymo metodus.

Visaapimantis privatizavimas ir palankių sąlygų sudarymas privačiam ūkiui vystytis Baltijos valstybėse sudarė sąlygas šioms valstybėms į vakarų pasaulio rinkas orientuoti prekių ir paslaugų srautus ir nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje ne tik iki 20–27 proc. sumažinti priklausomybę nuo Rusijos ir pagal visuotinai priimtą rodiklių paketą užimti akivaizdžiai lyderiaujančias pozicijas buvusios SSSR respublikų tarpe, bet  ir pranokti kai kurias Rytų Europos šalis.