Visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos ribos, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės

Santrauka

Straipsnyje analizuojama sąlyga, būtina atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, – kaltinamojo visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos įvykdymo. Kitaip tariant, kaltinamojo vidinis savo veiksmų vertinimas. Autorė tyrinėja teismų praktikoje akcentuojamus visiško kaltės pripažinimo bei gailėjimosi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos požymius bei aplinkybes, paskatinusias tokį kaltinamojo elgesio pasirinkimą. Tyrime laikomasi nuostatos, kad laidavimo instituto tikslinė paskirtis, t. y. atgrasymas nuo nusikalstamo elgesio, pasitelkiant teismo pasitikėjimo verto asmens priežiūrą, būtų veiksmingai įgyvendinama tik kaltinamajam, kritiškai vertinančiam savo veiksmus, visiškai pripažinus kaltę ir gailintis dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. Dėl šios priežasties analizuojami kaltinamojo psichinio santykio su įvykdyta nusikalstama veika požymiai, kuriais remiantis galima daryti prielaidą, jog asmuo ne tik deklaratyviai siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl specialiojo subjekto – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, tyrime taip pat keliamas klausimas, ar asmeniui, kuriam keliamas nepriekaištingos reputacijos kriterijus bei kiti specifiniai kvalifikacijos reikalavimai įvykdžius nusikalstamą veiką, kuria pažeidžiamas viešasis interesas ir valstybės tarnybos tvarka, taip pat lygiaverčiais pagrindais, turėtų būti taikomas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas. Atsižvelgiant ir į aplinkybę, kad dėl vidinės motyvacijos trūkumo neretu atveju tokį statusą turintys visuomenės nariai iš tikrųjų visiškai pripažįsta savo kaltę vien dėl to, jog žino, kad apie subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį – kaltę (jų atžvilgiu) yra surinkta pakankamai duomenų. Tai įžvelgti galima analizuojant kaltinamojo elgesio modelį baudžiamojo proceso metu.