Efektyvumo principas Europos Sąjungos baudžiamojoje teisėje

Santrauka

Straipsnyje analizuojama efektyvumo principo raida ir samprata Europos Sąjungos baudžiamojoje teisėje, kadangi šis principas, būdamas vienu iš pagrindinių ES teisės bendrųjų principų, neabejotinai yra vienas iš esminių ES baudžiamosios teisės principų. Pasitelkiant efektyvumo principą kaip vieną iš veikų kriminalizavimo kriterijų bei sprendžiant, kada efektyvios ES politikos užtikrinimo dėlei turėtume pasitelkti baudžiamąją teisę, susiduriame su reikalavimu ne tik keisti nacionalinę teisę, bet ir atsisakyti kai kurių nacionalinėse konstitucijose įtvirtintų normų. Akivaizdu, kad nepaisant vis labiau akcentuojamo baudžiamosios teisės efektyvumo poreikio, šio principo turinys nepaaiškėja nei iš teisės aktų, nei iš doktrinos. Atsižvelgiant į tai, kad efektyvumo principo kaip imperatyvios normos veikimas tiesiogiai siejamas su baudžiamųjų sankcijų efektyvumu - gebėjimu tinkamai užtikrinti Sąjungos politikos įgyvendinimą, straipsnyje tiriama šio principo transformacija nuo bendrojo Europos Sąjungos principo iki vieno esminių nepriklausomos Europos Sąjungos baudžiamosios teisės sistemos principo bei kriminalizavimo kriterijaus. Pasitelkiant kompensacinį ir prevencinį bausmės modelius, vertinamas gebėjimas efektyviai įgyvendinti Sąjungos politiką baudžiamosios teisės sankcijų dėka. Atsižvelgiant į besikeičiančią efektyvumo principo sampratą bei remiantis Teisingumo Teismo praktika, ES baudžiamosios teisės doktrina bei ES teisės aktais siekiama rasti teisinio reguliavimo balansą, kriminalines sankcijas pasitelkiant kaip efektyvumo išraišką įgyvendinant teisingumą, atgrasant nuo nusikalstamų veikų ar diskutuojant apie Europos Sąjungos baudžiamosios teisės sistemos vertybinį pagrindą.