Sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių asmenų orumo apsaugos reikalavimas - tarptautinės ir nacionalinės teisės normos bei praktiniai jų taikymo aspektai

Santrauka

Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos klausimai sveikatos priežiūros srityje yra itin aktualūs ir reikalaujantys ypatingo dėmesio, ypač dėl to, kad senėjanti visuomenė, biomedicinos mokslų pažanga, geresnė sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir visa eilė kitų veiksnių sąlygoja ilgesnę gyvenimo trukmę, reikalauja daugiau sveikatos resursų ir tuo pačiu atveria naujas teisines bei etines dilemas sprendžiant žmogaus gyvenimo pabaigos klausimus. Įvairūs tyrimai rodo, jog sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergantys asmenys susiduria su įvairiomis kliūtimis, kaip kad atskirtimi, diskriminacija, esminės priežiūros ir paslaugų neprieinamumu. Todėl vienas esminių klausimų šioje srityje – kaip paskutiniuose gyvenimo etapuose užtikrinti sergančių asmenų orumą, kurio pagrindu suponuojamos ir esminės pacientų teisės.

Atsižvelgiant į Europos Tarybos rekomendacijas dėl nepagydoma liga sergančiųjų ir mirštančiųjų žmogaus teisių bei orumo apsaugos, straipsnyje siekėme išsiaiškinti rekomendacijose pasiūlytų priemonių įtvirtinimą tarptautinėje bei nacionalinėje teisėje, o taip pat ir praktinio įgyvendinimo ypatumus.

Analizuojant mokslinius tyrimus, sveikatos politikos tikslus ir teisinio reguliavimo raidą Lietuvoje, pastebima, kad realaus žmogaus teisių ir orumo apsaugos sveikatos priežiūroje įgyvendinimui, be aiškių teisinių nuostatų, reikia ir pakankamų organizacinių sąlygų, specialistų gebėjimų ugdymo, kad žmogaus teisės ir orumo nežeminančios sąlygos būtų užtikrinamos teikiant kokybišką sveikatos priežiūrą, tame tarpe priimtinas ir prieinamas paliatyviosios pagalbos paslaugas.

Vertinant įsipareigojimus žmogaus teisių srityje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybė, nustatydama su gyvenimo pabaigos sprendimais susijusias galimybes ir reguliuodama jų įgyvendinimui reikalingas procedūras, turi pasiekti pusiausvyrą tarp pagarbos žmogaus orumui bei apsisprendimo teisei, ir būtinybės išsaugoti kitus pažeidžiamų asmenų bei visuomenės interesus. Pusiausvyros turi būti siekiama užkertant kelią piktnaudžiauti sunkiai sergančių asmenų padėtimi, kai siekiama su žmogaus orumu nesuderinamų tikslų.

Nustatant galimybes atsisakyti gydymo, gyvybės palaikymo ar gaivinimo procedūrų yra itin svarbu susitarti dėl tikslaus ir vieningo teisinių sąvokų vartojimo, bei įtvirtini vieša diskusija bei tyrimais atskleistus visuomenės poreikius atitinkantį reguliavimą. Aiškesnė visuomeninių vertybių ir pacientų bei jų artimųjų poreikius atitinkančių sąlygų integracija į sveikatos paslaugas ir sveikatos profesionalų bei pacientų santykius reglamentuojančias teisės normas, galėtų ženkliai prisidėti prie žmogaus orumo apsaugos įgyvendinimo ne tik paliatyviosios pagalbos paslaugų teikime, bet ir visose kitose sveikatos priežiūros srityse.