1. „Teisė į viltį“: Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinos (r)evoliucija

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama, kaip evoliucionavo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, skirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos atitikčiai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui. Aptariama Teismo jurisprudencija prieš 2013 m. sprendimą byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę ir po jo, parodomas šioje byloje padaryto radikalaus posūkio revoliucingumas, taip pat tai, kas gali būti laikoma „povinterinės“ jurisprudencijos nenuoseklumais. Po Vinter bylos 3 straipsnio pažeidimas paprastai nustatomas, jei nuteistiesiems laisvės atėmimu iki gyvos galvos nėra veiksmingai užtikrinama galimybė siekti jiems paskirtos bausmės peržiūrėjimo ir paleidimo į laisvę. Šios bausmės sušvelninimas gali būti saistomas tam tikrų sąlygų ir nėra a priori garantuojamas; jis negalimas, jei esama legitimių penologinių pagrindų tokius asmenis ir toliau laikyti izoliuotus nuo visuomenės. Tačiau nacionalinėje teisėje turi būti legislatyvinių instrumentų, leidžiančių siekti griežčiausios bausmės sušvelninimo. Tai vadinama „teise į viltį“. Ji grindžiama (nebūtinai realistiniu) visuomenės tikėjimu(si), kad net labiausiai užkietėjęs nusikaltėlis turi potencialo pasikeisti taip, kad vieną dieną ne tik nebebus pavojingas kitiems, bet ir supras, išpažins savo kaltę ir dėl jos atgailaus. EŽTT „povinterinėje“ jurisprudencijoje dėmesys sutelkiamas ne tiek į konkretaus pareiškėjo faktinę situaciją, kiek į nacionalinės teisės kokybę. Tai daro bylų prieš valstybes, kurių teisėje nėra atitinkamų legislatyvinių instrumentų, baigtį gana nuspėjamą. Straipsnyje aptariama Lietuvos situacija, susiklosčiusi po 2015 m. priimto sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuva, vengdama keisti įstatymus ir užtikrinti nuteistųjų laisvės atėmimu iki gyvos galvos „teisę į viltį“, pažeidė šešių tokių nuteistųjų teises, garantuojamas Konvencijos 3 straipsnio.