Teisės į vandenį teisinis pagrindas: tarp išvestinės ir savarankiškos žmogaus teisės

Santrauka

Tarptautinės teisės mokslinių darbų apžvalga patvirtina, kad ir šiai dienai teisės į vandenį pripažinimo žmogaus teise klausimu vieningos nuomonės nėra, todėl siekiant plėtoti šios teisės pripažinimo polemiką, straipsnio tikslas yra išanalizuoti kokiu pagrindu žmogaus teisė į vandenį yra pripažįstama tarptautinėje teisėje ir kokią įtaką skirtingas teisinis pagrindas turi šios teisės teisminei gynybai.

Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojamas plačiausiai paplitęs požiūris į teisės į vandenį teisinį pagrindą, kuris remiasi Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto 2002 metais paskelbtu bendruoju komentaru Nr. 15, vadovaujantis kuriuo teisė į vandenį pripažįstama kaip išvestinė teisė, kylanti iš kitų Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte  įtvirtintų teisių, tokių kaip teisė į pakankamą gyvenimo lygį ir teisė į sveikatą. Nors įvertinama, kad pagal šį požiūrį teisė į vandenį išvedama atsižvelgiant į tai, jog teisės į pakankamą gyvenimo lygį formuluotė pakte pateikia nebaigtinį sąrašą teisių, įeinančių į pakankamo gyvenimo lygio užtikrinimą, ir net pats pakto priėmimo ir svarstymo procesas suponuoja, kad nei teisės į vandenį įtraukimas, nei jos atmetimas valstybių nebuvo svarstomas, vis tik nustatoma, kad dėl susietumo su kitomis teisėmis, toks išvedimas apsunkina teisės į vandenį turinio identifikavimą ir jos pažeidimų nustatymą.

Atsižvelgiant į šią pirmojo požiūrio problematiką, antrojoje straipsnio dalyje išskiriamas kitas požiūris, jog teisė į vandenį yra įtvirtintina kaip savarankiška teisė, esanti paprotinės teisės dalis. Tačiau darbe atlikta šaltinių analizė, kurią atliekant vertinta valstybių praktika pripažįstant šią teisę ir ginant ją teisinėmis priemonėmis, atskleidė, jog valstybių opinio juris pripažįstant šią teisę šiuo metu yra labiau išreikšta nei jų praktika, todėl laikantis tradicinio požiūrio į tarptautinės paprotinės teisės formavimąsi, šis antrasis požiūris buvo atmestas.

Tam, kad būtų galima identifikuoti, kaip šiuo metu teismai gina teisę į vandenį, trečiojoje straipsnio dalyje yra atliekama lyginamoji skirtingų jurisdikcijų teismų praktikos analizė. Identifikuojami trys esminiai elementai, sudarantys teisę į vandenį –  vandens pasiekiamumas, kokybė ir prieinamumas. Nustatoma, kad įgyvendinant šiuos elementus, valstybės pareigos gerbti, saugoti ir įgyvendinti teisę į vandenį yra susiję – nesugebant gerbti ir apsaugoti teisės į vandenį, valstybė turi pareigą šią teisę įgyvendinti, bet jau tam tikrame pakankame lygyje, nors pats įsipareigojimas įgyvendinti teisę apima valstybės veiksmus ir siekiant pilnos teisės apimties įgyvendinimo. Nors teisiniuose ir moksliniuose darbuose yra nesutariama, ar yra galima teisės į vandenį teisminė gynyba, išnagrinėti teismų sprendimai leidžia daryti išvadą, kad atskirose jurisdikcijose toks procesas vyksta.

Atliekant lyginamąją teismų sprendimų analizę atskleidžiami du teisės į vandenį įgyvendinimo lygiai. Pirmame lygmenyje valstybė privalo užtikrinti minimalų vandens pasiekiamumo lygį visais atvejais, net ir nepaprastosios padėties atveju, ar tuomet, kai gyvenvietės, į kurias turi būti tiekiamas vanduo, yra nelegalios. Ši pirmojo lygmens valstybės pareiga  siejama su žmogaus teise į gyvybę ir orumą. Antrame lygmenyje pilnas teisės į vandenį įgyvendinimas siejamas su vandens prieinamumu (tiek fizine, tiek ir ekonomine prasme) bei teise į pakankamo gyvenimo lygio užtikrinimą. Nustatoma, kad pabrėždami teisės į vandenį svarbą, teismai kartais vadovaujasi tarptautinės teisės instrumentais, tačiau dažniausiai sprendimus grindžia šios teisės išvedimu iš kitų konstitucinių žmogaus teisių, tokių kaip teisė į gyvybę, orumą, teisę nebūti kankinamam, teisė į sveiktą. Trečioji dalis užbaigiama išvada, kad valstybėse, kurių konstitucijose teisė į vandenį nėra eksplicitiškai įtvirtinta, esamu momentu teismai nepripažįsta žmogaus teisės į vandenį kaip savarankiškos teisės, tačiau susijusių teisių pažeidimus teismai pripažįsta, net jei pažeidžiamas tik vienas iš vandens užtikrinimo aspektų.