Ar CMR Konvencijos 23.4 straipsnis įgyvendina realią riboto nuostolių atlyginimo idėją?

Santrauka

Šiame darbe yra atsakoma į teisinį klausimą, ar CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis įgyvendina realią riboto nuostolių atlyginimo idėją. Pats straipsnis numato, jog su krovinio žala ar netektimi turi būti atlyginamos „su krovinio vežimu susijusios išlaidos, ... kiti nuostoliai nekompensuojami“, kas suponuoja, jog teisinė idėja yra riboti nuostolių atlyginimą įvykus krovinio žalai. Tačiau teisininkai pasisako, kad tam tikri CMR Konvencijos straipsniai, įskaitant 23.4, yra problemiški, o konvencijos formuluotės ar idėjos gali būti pasenusios bei neatitikti šiuolaikinių tendencijų ir aktualumo. Todėl vežėjas tampa neužtikrintas dėl savo atsakomybės bei, atitinkamai, jam tenkančių finansinių nuostolių apimties. Iškelti tyrimo tikslai: atskleisti visiško nuostolių atlyginimo principą bei identifikuoti jo išimtis; nagrinėjant teisinę literatūrą ir tarptautinę teismų praktiką atlikti CMR konvencijos teorinę ir praktinę analizę bei išskirti dviprasmiškus jos straipsnius; ištirti, ar yra įgyvendinama vežėjo atsakomybės ribojimo idėja.

Pirmoje darbo dalyje atlikta visiško nuostolių atlyginimo teorinė analizė ir identifikuotos šio principo išimtys. Pasitelkus aprašomąjį ir analizės metodus, nustatyta, kad atsakomybė ribojama 3 pagrindais – sutartimi, įstatymu arba teismo sprendimu. Verslininkų ir/ar vežėjo atsakomybę paprastai riboja nacionaliniai įstatymai, kas suponuoja, jog komercinė veikla pasižymi tam tikra rizika, kurią įstatymų leidėjas pasirenka tam tikrais aspektais ar apimtimi apriboti. Antroje darbo dalyje įgyvendinta teorinė ir praktinė vežėjo atsakomybės analizė nacionalinės ir tarptautinės teisės kontekste, taip pat lingvistiškai ištirta 23.4 straipsnio formuluotė ir CMR Konvencijos komentaras. Buvo identifikuoti 23.4 straipsnio formuluotės neaiškumai, dėl kurių formuluotė „kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos“ nėra suprantama vienareikšmiškai – komentaras patikslina, jog ši formuluotė numato, kad turi būti kompensuojamos tokios išlaidos, kurios susijusios su pačiu pervežimu, o ne su krovinio žala. Tuo tarpu, šalia pateikiama prieštaringa mintis, jog gali būti atlyginamos ir išlaidos, susijusios su žala, jei įrodoma, jog jos atsirado pagrįstai. Todėl net ir pasitelkus teleologinį ir lingvistinį metodus, vien tik teoriniu požiūriu atsakyti į tezės klausimą, ar įgyvendinama idėja riboti vežėjo atsakomybę, nebuvo įmanoma, nes pati formuluotė ir straipsnio išaiškinimas turi prieštaringų idėjų. Dėl to siekta išsiaiškinti, ar nacionaliniams teismams pakanka esamos formuluotės, standartizuotam vežėjo atsakomybės aiškinimui žalos atlyginimo procese užtikrinti. 7 šalių teismų jurisprudencijos analizė parodė, kad teismų praktikoje paplitę 2 požiūriai – siauras ir platus – aiškinant CMR Konvencijos 23.4 straipsnį. Tik 2 šalys iš analizuotų 7 siaurai interpretuoja 23.4 straipsnį, aiškindamos, jog su krovinio žala susijusios išlaidos, tokios kaip perpakavimas, pažeisto krovinio transportavimas, utilizavimo, ekspertizės išlaidos ir pan. nėra vežėjui tenkanti finansinė našta. Trečioji dalis skirta atsakyti į iškeltą darbo tezę. Nustatyta, kad realiai vežėjo atsakomybės ribojimo idėja nėra realizuota, nors pats 23.4 suponuotų, jog šis straipsnis turėtų riboti vežėjo atlygintinas išlaidas. Remiantis atlikta teorine ir praktine analize, buvo identifikuoti šie veiksniai/priežastys: 1) vertimo klaidos; 2) 23.4 straipsnio formuluotės neaiškumai; 3) visiško nuostolių kompensavimo principo/nacionalinių teisės aktų įtraukimas aiškinant 23.4 straipsnį; 4) nėra siekio formuluoti bendrą-vienodą.

Tad atlikus išsikeltos teisinės problemos tyrimą, galima teigti, kad CMR Konvencijos 23.4 straipsnio vežėjo atsakomybės ribojimo idėja yra neįgyvendinta, kas iš esmės sudaro prielaidą „forum shopping“ bei vežėjo atsakomybės teisiniam neužtikrintumui atsirasti. Nevienodas vežėjo atsakomybės interpretavimas reikšmingai paveikia komercinius santykius, nes vežėjas arba turi susitaikyti, jog tam tikrose valstybėse jo atsakomybės ribos yra interpretuojamos plečiamai, kas lemia didesnius finansinius nuostolius ir/arba išaugusias draudimo kainas, arba sumažinti ar riboti tarptautinį bendradarbiavimą su tam tikrų šalių užsakovais.