Skaitmeninio turinio tiekimas ir paslaugos - naujos teisinės sąvokos susietos su senomis praktinėmis problemomis

Santrauka

Pasaulyje vyksta skaitmenizacija. Darbas, pramogos, mokslas, net būtiniausių prekių pirkimas vis dažniau vykdomas internetu. Kai kurie netgi kalba apie skaitmeninę revoliuciją. Nuo 2019 m. birželio 11 d. galioja Direktyva (ES) 2019/770 dėl tam tikrų aspektų, susijusių su skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimo sutarčių (toliau – DCD) ir Direktyva (ES) 2019/771 dėl tam tikrų aspektų, susijusių su prekių pirkimo-pardavimo sutartimis (toliau – SGD), kuri įsigalios nuo 2022 m. sausio 1 d. Šios direktyvos yra pagrindinė ES skaitmeninės bendrosios rinkos politikos teisėkūros sudedamoji dalis ir gali būti vertinama kaip ilgus metus trukusios teisėkūros ir politinės iniciatyvos kulminacija, kuria siekiama reguliuoti nuolat besivystančią skaitmeninę rinką.

Tiek ES komitetai, tiek nepriklausomi teisės ekspertai jau daug rašė apie DCD, su ja susijusias problemas ir galimą DCD poveikį nacionalinėms teisinėms sistemoms. Šiuo straipsniu siekiama pristatyti visą skaitmeninės rinkos reguliavimo iniciatyvą, susijusią su vartotojų teisėmis, apibūdinti pagrindines DCD problemas, kurios buvo nustatytos nuo pat jos sukūrimo, ir pateikti rinkinį, kaip kai kurie nacionaliniai įstatymų leidėjai, o būtent Austrijos, Čekijos, Lenkijos ir Ispanijos įstatymų leidybos atstovai, sprendė minėtus klausimus, atlikdami sudėtingą direktyvų perkėlimo užduotį.

Straipsnyje daroma išvada, kad DCD yra tik viena iš daugelio aktų, ilgoje ir sunkioje teisėkūros užduotyje, siekiant reguliuoti skaitmeninę rinką skaitmeninės bendrosios rinkos politikoje ir „Naujame vartotojų susitarime“. Pati direktyva nėra be trūkumų: jos nuostatos yra dažnai per plačios ir bendros, kad sukurtų faktinį pagerėjimą vartotojams. Tai ypač pasakyta apie skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimo kokybės standartą. Į DCD taip pat neįtraukta tai, kad yra svarbu klasifikuoti skaitmeninio turinio teikimo kontaktą kaip konkretų sutarties tipą, be to, DCD nutyli, ar vartotojų priešingi veiksmai suteikiant prieigą prie savo asmens duomenų yra lygiaverčiai piniginiams veiksmams. Išnagrinėjus nacionalinius teisės aktus, gauta išvada, kad DCD problemos apskritai nebuvo sprendžiamos ar ištaisytos. Tačiau kai kuriais konkrečiais atvejais nacionaliniai įstatymų leidėjai iš tikrųjų pagerino padėtį. Nauji teisės aktai neišspręs skaitmeninės rinkos problemos įpareigojant skaitmeninę rinką privalomai reguliuoti teisingomis teisinėmis taisyklėmis. Tačiau tai yra atspirties taškas, apimantis keletą naujų teisinių sąvokų, būtinų visapusiškam ir tinkamam skaitmeninės rinkos reguliavimui.