Human rights as ideals and justice requirements

Abstract

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti, kokį poveikį žmogaus teisių teorijai bei praktikai daro paplitusi žmogaus teisių kaip idealų samprata. Žmogaus teisių kaip idealų samprata yra tvirtai įsitvirtinusi vyraujančiame politiniame ir teisiniame diskurse. Šios sampratos ištakos glūdi moderniosios politinės teorijos postulatuose bei pirmuosiuose žmogaus teises įtvirtinusiuose politiniuose dokumentuose. Žmogaus teisių kaip teisinių bei politinių idealų samprata yra grindžiama ir žmogaus teisių kaip svarbiausių vertybių statusu šiuolaikinėje liberalioje demokratinėje valstybėje. Nepaisant žmogaus teisių kaip idealų, kuriuos šiuolaikinė valstybė turi siekti įgyvendinti kuo platesne apimtimi, sampratos patrauklumo, tokia samprata yra problematiška teoriniu bei praktinio įgyvendinimo požiūriu. Straipsnyje, remiantis Hohfeld bei Tasioulas įžvalgomis, parodoma, kad žmogaus teisės gali realiai funkcionuoti tik kaip normatyvinės teisės generuojančios apibrėžtas pareigas. Realiai egzistuojančioms teisės normoms, skirtingai nei idealams, yra būdingas apibrėžtumas. Kai teisės yra atsiejamos nuo koreliuojančių apibrėžtų pareigų,  jos ne tik netenka apibrėžtumo, bet taip pat ir moralinio svorio. Dėl šių priežasčių teisių kaip idealų samprata komplikuoja vyraujančio proporcingumo testo, kuris taikomas siekiant pagrįsti žmogaus teisių ir viešojo intereso pusiausvyros taikymą. Straipsnyje argumentuojama, kad žmogaus teisių klasikinę sampratą daug geriau atspindi ne teisių kaip idealų, bet teisių kaip teisingumo reikalavimų samprata. Taip yra todėl, kad dėl Hohfeld nurodytų fundamentalių sąryšių, siejančių teisių egzistavimą su pareigų egzistavimu, teisingumo reikalavimai yra integrali žmogaus teisių sampratos dalis. Žmogaus teisių kaip teisingumo reikalavimų, generuojančių moraliniu ir teisiniu požiūriu pateisinamas pareigas teisės subjektams, samprata padeda racionaliai paaiškinti bei pagrįsti žmogaus teisių svarbą, jų apimtį ir jų santykį su viešuoju interesu. Kartu žmogaus teisių kaip teisingumo reikalavimų samprata išlaisvina žmogaus teises nuo jų pajungimo ideologiniams bei grupiniams interesams. Tokia samprata taip pat išsaugo klasikinei žmogaus teisių sampratai būdingą moralinį svorį. Galiausiai, žmogaus teisių kaip teisingumo reikalavimų samprata sudaro prielaidas didesniam objektyvumui, siekiant teisingos žmogaus teisių ir viešojo intereso pusiausvyros. Todėl žmogaus teises teoriniu ir praktiniu požiūriu yra tikslinga traktuoti ne kaip idealus, bet kaip sąlygas reikalingas teisingumo idealo įgyvendinimui visuomenėje.