Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija jūrų transportu 1945 m. balandžio ir gegužės mėnesiais

Santrauka

Straipsnyje analizuojama Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių evakuacija jūrų transportu 1945 m. balandžio ir gegužės mėnesiais, ją siejant su sparčiai blogėjančia Vokietijos karine padėtimi Rytų fronte ir Dancigo–Vakarų Prūsijos regione. Tyrime rekonstruojami sprendimų priėmimo mechanizmai, kuriuose dalyvavo Vokietijos kariuomenės, SS, policijos ir civilinės administracijos atstovai, taip pat aptariamas evakuacijos plano „Eva“ taikymas. Pagrindinis dėmesys skiriamas kalinių perkėlimui iš Štuthofo ir kitų jo stovyklų į Helio pusiasalį, Mikoszewo’ą, Neustadtą, Liubeko įlanką, Flensburgą, Daniją ir kitus punktus, išsamiai aprašomi kalinius transportavę laivai: „Elbing“, „Zephyr“, „Wolfgang“, „Vaterland“, „Klaus“, „Breslau“, „Ruth“ ir F 862, desantinis laivas. Straipsnyje parodoma, kad jūrinė evakuacija nebuvo humanitarinė gelbėjimo operacija, bet koncentracijos stovyklų sistemos smurto tąsa chaotiškomis karo pabaigos sąlygomis. Kaliniai buvo gabenami perpildytuose laivuose, trūkstant maisto ir vandens, nesant sanitarinių sąlygų ir medicinos pagalbos. Dalis kalinių buvo nužudyti pakeliui, kai kurie jų mirė nuo išsekimo, ligų ar smurto, o kiti žuvo per bombardavimus ar nesulaukę pagalbos. Straipsnio autorius pagrindžia, kad Štuthofo kalinių evakuacija jūra tiek sunkiomis sąlygomis, tiek pasekmėmis laikytina Mirties maršo forma jūroje, nes ir čia koncentracijos stovyklų apsauga, Vokietijos karinės jūrų pajėgos, policija ir kitos uniformuotos struktūros įvairiais lygmenimis prisidėjo prie kalinių žūties, nepriežiūros ar tiesioginio smurto.