Tylos formos Stasio Ylos kūryboje

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojama Štuthofo kalinio kunigo Stasio Ylos (1908−1983) kūryba. Dalis šio autoriaus tekstų buvo išleisti iškart po Antrojo pasaulinio karo, dalis liko rankraščiais iki pat Lietuvos nepriklausomybės ir buvo paskelbti jau po rašytojo mirties. Daugiausia dėmesio skiriama Štuthofo atsiminimams „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, kurių pirmasis leidimas pasirodė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1951 metais. Skirtingai nei Balio Sruogos atsiminimai „Dievų miškas“, kurie buvo išleisti sovietinėje Lietuvoje 1957 metais, praėjus dešimtmečiui po autoriaus mirties, Ylos tekstas nebuvo nei cenzūruojamas, nei kaip nors kitaip redaguojamas, tad išsiskiria autentiškumu. Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip Ylos tekstuose perteikiami tylos momentai, kas lemia atmintį ar užmarštį. Tokiam tyrimui pasitelkiama dviejų mokslininkių Vered Vinitzky-Seroussi ir Chanos Teeger pasiūlyta tylos tipologija, kurioje aptariamos atviros ir paslėptos tylos formos. Tyrimo uždavinys yra šias formas aprašyti remiantis Ylos tekstais. Straipsnio pabaigoje prieinama prie išvados, kad tyla nėra vienareikšmė, ji yra kintanti, galinti keisti formas, tapti tyla atminčiai arba tyla užmarščiai. Esmingiausia, kas lemia šiuos pokyčius, tai tekstų skaitymas ir interpretavimas, jų įtraukimas į kultūrinės atminties procesus. Nauji Ylos atsiminimų leidimai liudija gyvą santykį su paskelbtais tekstais.