Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno išskirtinis vaidmuo 1943–1945 m. Štuthofo koncentracijos stovyklos slaptame religiniame gyvenime: kankinystė mirties marše ir mirtis Pucke

Santrauka

Šis straipsnis buvo parengtas ne redakcinėje skiltyje minėtos 2024 m. įvykusios konferencijos „Egziliniai Štuthofo kalinių likimai“, skirtos Štuthofo koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 80-mečiui, bet 2026 m. iš autorės gauto teksto lenkų kalba pagrindu. Autorei sutikus siekiant platesnės sklaidos straipsnis buvo išverstas į anglų kalbą. Lietuvių kalba šis straipsnis buvo parengtas 2023 m. kovo 17 d. Vilniuje vykusiai konferencijai, surengtai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (<https://www.genocid.lt/UserFiles/File/ Titulinis/2023/20230317_konferencija_Grot.pdf>). Straipsnis pateikiamas ir šiame „Darbų ir dienų“ tome dėl teminės atitikties – svarbaus indėlio į kunigo Alfonsą Lipniūno, kalėjusio Štuthofo koncentracijos stovykloje, biografiją ir žinių apie koncentracijos stovyklos uždarymą. Straipsnyje nagrinėjamas kunigo profesoriaus Alfonso Lipniūno vaidmuo, kurį jis atliko 1943–1945 m. Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tyrime aptariamos jo suėmimo aplinkybės, kai nepavyko sėkmingai organizuoti Lietuvos jaunimo mobilizaciją į SS kariuomenę (vok. Waffen-SS), ir jo kalinimas Kauno gestapo kalėjime bei deportacija į Štuthofo koncentracijos stovyklą kartu su kitais Lietuvos inteligentijos atstovais. Ypač susitelkiama į Lipniūno pastoracinę veiklą, vykdytą koncentracijos stovykloje ekstremaliomis sąlygomis: slaptas šv. Mišių aukojimas, išpažinčių klausymas, Komunijos teikimas ir dvasinė pagalba kaliniams, religinės praktikos organizavimas, nepaisant griežtų SS draudimų ir mirties pavojaus. Straipsnyje parodoma, kad slapta religinė veikla Štuthofe atliko ne tik sakramentinę, bet ir egzistencinę bei rezistencinę funkciją. Ji stiprino kalinių moralinį atsparumą, palaikė bendruomeniškumą, teikė viltį ir padėjo išsaugoti žmogiškąjį orumą nacių teroro sistemoje. Lipniūnas rūpinosi ne vien lietuvių kaliniais, bet ir lenkais, latviais, čekais, vokiečiais bei kitų tautybių kaliniais. Lietuvių ir lenkų kunigų bendradarbiavimas sudarė sąlygas platesniam pogrindinio religinio gyvenimo tinklui stovykloje. Straipsnyje aptariamos kunigo patirtys mirties maršo metu, jo tarnystė laikinoje Gęsios stovykloje ir sulaukus išlaisvinimo Pucke, kur jis 1945 m. kovo 28 d. mirė nuo šiltinės ir išsekimo padarinių. Kunigas profesorius Alfonsas Lipniūnas Štuthofo kalinių atmintyje liko kaip tikėjimo, artimo meilės ir dvasinės rezistencijos liudytojas. Jo veikla koncentracijos stovykloje atskleidžia religinės praktikos reikšmę totalitarinio smurto sąlygomis ir leidžia jo kankinystę vertinti platesniame dvasinio pasipriešinimo bei krikščioniškojo solidarumo kontekste.