Kepyklų darbuotojai XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvoje: tarp organizuoto darbo judėjimo ir tiesioginio veiksmo

Santrauka

Remiantis darbo istoriko Erico Hobsbawmano knygoje Primitive Rebels: Studies in Archaic Forms of Social Movements in the 19th and 20th Centuries pateikta primityviųjų maištininkų koncepcija šiame straipsnyje taikant šaltinių analizės ir aprašomąjį metodus tiriami Lietuvos kepėjai ir jų dalyvavimas darbo judėjime bei darbininkų maištuose XX a. 3–4-ajame dešimtmečiuose. Pristatomos senovinės kepėjų tradicijos, tokios kaip wędrówka (kelionpinigiai), ir pagalba bedarbiams kepėjams, vadinta fajerantu. Taip pat straipsnyje atkreipiamas dėmesys į spontaniškai susiformavusias kepyklų darbininkų grupes, besirūpinusias solidarumu, kai prasidėdavo streikas, ar kolektyvinio maišto organizavimu dėl prasto kepyklos darbo organizavimo. Daroma išvada, jog primityvūs socialiniai judėjimai ir tiesioginis veiksmas buvo būdingas ankstyviausioms darbo judėjimo stadijoms. Primityvios darbininkų tradicijos buvo adaptuotos arba nunyko besikuriant moderniam darbo judėjimui. Kepėjai, kaip ir kiti amatininkai, ilgą laiką naudojosi sąlyginai išskirtinu statusu, kuris ėmė prarasti modernizuojant pramonę ir kepyklas. Todėl besikeičiant darbo pobūdžiui ir organizavimui, senosios viduramžių ir naujųjų amžių laikus menančios kepėjų tradicijos buvo itin retos ir galutinai nunyko institucionalizavus Lietuvos darbo judėjimą XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje.