Kai kurie informacinės politikos bruožai 1990–1992 m. periodinės žiniasklaidos aspektu

Santrauka

Anotacija. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. paskelbus atkuriant nepriklausomą valstybę, jau metų pradžioje veikė priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, kurį lėmė visuomenės judėjimo – Sąjūdžio spaudimas komunistinei valdžiai atsisakyti cenzūros. Žiniasklaidos sistemos transformacija nuo 1989 m. vyko kintant komunistiniam modeliui ir medijoms tampant labiau nepriklausomoms nuo valdžių. Ji aprėpė metų pradžioje Lietuvoje legaliai leidžiamą kelių rūšių žiniasklaidą, skirstytiną pagal savininkystę – priklausančią Komunistų partijai ir komunistinei vyriausybei (kaip antai Lietuvos radijo ir televizijos komitetas, laikraščiai); Komunistų partijai ir skirtingo lygmens administracinėms struktūroms (kaip antai Aukščiausiajai Tarybai, Ministrų Tarybai, rajonų „liaudies deputatų“ taryboms) priklausančius dienraščius ir vietinę regionų periodiką (kuri priklausė valstybinei įmonei – laikraščių ir žurnalų susivienijimui „Periodika“); nuo Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos (LLKJS) pavaldumo atleistą arba / ir jų lėšomis įsteigtą žiniasklaidą; Sąjūdžio regioninėmis iniciatyvomis įsteigtą žiniasklaidą arba / ir nuo Sąjūdžio organizacijos pavaldumo atleistą žiniasklaidą ir naujai besikuriančią spaudą bei radijo stotis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vadovybė ir naujoji vyriausybė ėmėsi formuoti informacinę politiką (inicijuodama atitinkamus teisės aktus) bei skirstyti lėšas, kad galėtų steigti medijas arba / ir keisti jų statusą, daryti įtaką medijų turiniui
ir apskritai žiniasklaidos sistemai.