„Degintas, bet nesudegęs“: Pirčiupių reikšmės ir jų kaita sovietinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje

Santrauka

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama Pirčiupių memorialo – pirmojo Lietuvos SSR įsteigto memorialo „hitlerinio teroro aukoms“ atminti – raida ir Pirčiupių kaimo sunaikinimo istorijos vaidmuo sovietinėje ir nepriklausomos Lietuvos atminimo kultūrose. Sovietmečiu naudojantis šia istorija siekta pagrįsti esminį ideologinį teiginį, jog nacių represijų, teroro ir masinių žudynių taikinys buvo visa „tarybų“ Lietuvos visuomenė, sykiu diegtas ambivalentiškas Pirčiupių kaip taikaus lietuvių valstiečių kaimo, sunaikinto hitlerininkų, ir aktyvaus „partizanų kaimo“ vaizdinys. Atgimimo laikotarpiu Pirčiupių memorialo akcentas ir vienas iš Lietuvos SSR kultūros kanono simbolių – Motinos skulptūra – nebuvo pašalinta, tačiau pati Pirčiupių sunaikinimo istorija, dėl kontrreakcijos į intensyvią Pirčiupių istorijos panaudą sovietmečiu ir šiuo laikotarpiu sukurtas reikšmines asociacijas, kitų Lietuvos atminimo politikos prioritetų bei socioekonominių aplinkybių tapo antraeile atminimo vieta bei ilgainiui palankia terpe trečiosioms šalims plėtoti savąjį istorijos naratyvą.