Ar istorijos mokytojams Lietuvoje reikia akademinės istorijos ir akademinių istorikų?

Santrauka

Anotacija. Straipsnio išeities tašku pasirenkama problema, ar akademinė istorija ir santykiai su jos atstovais – akademiniais istorikais yra vienas iš pagrindų, ant kurio remiasi Lietuvos istorijos mokytojų dalyko žinios ir praktika. Ji kyla tiek iš teorinio mokytojų (istorijos) žinių (žinojimo) struktūros diskurso, tiek iš straipsnio autorės patirties vykdant istorijos mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus. Šiuose išryškėjo nemažas atotrūkis tarp mokyklinės istorijos ir akademinės istorijos turinio, tarp istorijos mokytojų ir akademinių istorikų. Ši problema straipsnyje sprendžiama remiantis užsienio edukologine, didaktine literatūra ir 2020 m. balandžio–gegužės mėn. atlikto empirinio tyrimo su 12 istorijos mokytojų rezultatais, analizuojant šiuos aspektus: akademinės istorijos disciplinos žinių vietą istorijos mokytojų žinių (žinojimo) struktūroje; istorijos mokytojų Lietuvoje požiūrį ir santykį su akademiniais istorikais; akademinės istorijos (istoriografijos) ir jos sklaidos kanalų vaidmenį mokytojo gyvenime ir mokyklinėje praktikoje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dalis mokytojų neturi galimybių ar noro susipažinti su naujausiais moksliniais tyrimais, pamokose daugiau naudojama istorinė publicistika nei patys istoriografijos veikalai,
plačios ir gylio stokojančios programos bei egzamino užduotys neskatina domėtis istoriografija ir ją taikyti ir t. t. Tai rodo, kad lietuviškos mokyklinės istorijos perėjimas prie istorinio mąstymo, istorinio raštingumo ugdymo susiduria su tam tikromis problemomis. Į šias problemas būtina atsižvelgti galvojant apie mokytojų ruošimo universitetuose programų gerinimą ir mokytojų kvalifikacijos tobulinimą.