Istorijos pasakojimo prieštaros Lietuvoje tarpukariu: 1795–1918 metų laikotarpis vadovėliuose

Santrauka

Anotacija. Visuomenininkai, kurie Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje paskelbė apie Lietuvos laisvę, šį žingsnį traktavo kaip valstybės atkūrimą, taip tiesdami tiltus su viduramžiais gyvavusia Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Svarbi prielaida tokiam tęstinumui dar labiau sutvirtinti – istorikų prisidėjimas tarpukariu prie suvokimo, kad Lietuvos valstybė toliau egzistavo ir po Liublino unijos kaip dalis Abiejų Tautų Respublikos – ankstesnių tyrėjų jau buvo aptarta. Mažiau
žinome apie tai, kokį santykį norėta nustatyti su laikotarpiu tarp Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo ir moderniosios Lietuvos valstybės paskelbimo. Straipsnyje analizuojama, kaip svarbiausius šio laikotarpio įvykius, susijusius su tautine priespauda ir atgimimu, reprezentavo prieš 1940 m. išleisti istorijos vadovėliai. Remiantis kelių dešimčių istorijos vadovėlių analize, tyrime ieškota atsakymo, kaip jų autoriai prisidėjo prie požiūrių į 1795–1918 metus
Lietuvos istorijoje homogenizavimo; sprendė klausimą, kaip „išgyvenusieji istoriją“ stengėsi pateikti ją jaunesniajai kartai.