Ar homines humanissimi buvo sembai?

Santrauka

Anotacija. Straipsnyje analizuojama Adomo Bremeniečio pateikta informacija apie sembus. Ketvirtoje kronikos knygoje suformuotas lietuviškoje istoriografijoje įsitvirtinęs naratyvas apie kilnius sembus – homines humanissimi ir žiauriausią gentį kuršius – gens crudelissima. Nepažįstamų kraštų ir žmonių aprašymas Adomo Bremeniečio kronikoje konstruojamas pagal klasikinei ir viduramžių istoriografijai būdingą modelį – „mes“ ir „jie“. Adomui „mes“ – tai civilizuoti krikščionys, o „jie“ – barbarai stabmeldžiai, kurių pasaulis baugus, nepažįstamas, keistas ir grėsmingas. Sembai ir kuršiai kaip tik ir buvo tokio pasaulio dalis. Kas lėmė tokį skirtingą kaimynystėje gyvenusių dviejų Vakarų baltų genčių apibūdinimą? Itin palankus požiūris į sembus, kurie tuo metu yra tokie pat stabmeldžiai barbarai, kaip ir kuršiai, neatitinka visame kronikos tekste matomo svetimųjų aprašymo modelio ir skatina ieškoti galimų paaiškinimų. Sakso Gramatiko pasakojimas apie Semboje įsikūrusius ir asimiliavusius danus, Adomo Bremeniečio – apie Baltijos pakrančių amazones, susilaukiančias palikuonių su atvykusiais prekiautojais ar karo belaisviais, pagaliau skandinavų centrus sembų žemėse fiksuojantys archeologiniai tyrimai leidžia kelti klausimą, ar homines humanissimi buvo sembai, ar Semboje įsikūrę „civilizuoti krikščionys“ – danai ir jų palikuonys?