Personažas lietuvių išeivių Kazimiero Barėno, Eduardo Cinzo ir Algirdo Landsbergio novelėse: nuo įstrigimo spąstuose iki vulkaniško proveržio

Santrauka

Šio straipsnio tikslas – palyginti lietuvių egzodo rašytojų Kazimiero Barėno (tikr. Barauskas) (1907–2006) „Onos Karutienės misija“, Eduardo Cinzo (tikr. Čiužas) (1924–1996) „Spąstai“ ir Algirdo Landsbergio (1924–2004) „Rašytojas M. lankosi N. mieste“ novelių veikėjus vidinės kaitos aspektu – nuo į(si)kalinimo iki išsilaisvinimo. Taikant analitinę-aprašomąją analizę, literatūrinės komparatyvistikos metodą, traumos literatūros, trauminės patirties (Cathy Caruth, Kalí Tal) ir kognityvinės psichologijos teorijas (Jeffreyʼis E. Youngas, Janet S. Klosko), išskirti trys veikėjų mąstymo ir elgesio modeliai: nuo pasyvumo, susitaikymo gyventi spąstuose (K. Barėno Ona Karutienė), vidinio noro ištrūkti iš spąstų, pasibaigusio fiasko (E. Cinzo Jokūbas, Žermena) iki vulkaniško proveržio (A. Landsbergio rašytojas M.). Prieinama prie išvados, kad personažai spąstų aspektu nėra vien individualizuoti charakteriai. Jie galėtų būti vertinami kaip atspindintys kolektyvinę trauminę patirtį ir reprezentuojantys tipiškus išeivių bruožus: nepasitikintys savimi, vieniši, turintys svajonių, bet jų neįgyvendinantys.