Lietuvių diaspora Airijoje: antrosios kartos emigrantų kalbų vartojimas, nuostatos ir etninė tapatybė

Santrauka

Šio straipsnio tikslas – analizuoti antrosios kartos lietuvių vaikų kalbines nuostatas, kalbų vartojimo šeimoje praktikas, etninę savivoką ir ryšį su tėvų kilmės šalimi – Lietuva. Straipsnyje nagrinėjami 2023 m. Airijoje paimtų pusiau struktūruotų interviu rezultatai. Interviu dalyvavo Airijoje gimę (arba ankstyvoje vaikystėje į šalį atvykę) lietuviai vaikai [6;0–11;11] ir paaugliai [12;0–17;11], kurių abu tėvai – lietuviai. Tyrime dalyvavo iš viso 40 respondentų: 26 jaunesnio mokyklinio amžiaus ir 14 vyresnio mokyklinio amžiaus. Pirmiausia, interviu atskleidė skirtingą dviejų kalbų – anglų ir lietuvių – socialinį statusą. Tiek jaunesnių respondentų, tiek paauglių anglų kalba vertinama kaip stipresnioji, geriau mokama, lengvesnė, patogi komunikuoti. Lietuvių kalbą dauguma laiko silpniau mokama, bet gražiausia; jaunesnioji vaikų grupė ją laiko ir reikalingiausia – pagrindine bendravimo su šeima bei artimaisiais kalba, o paaugliams reikalingiausia atrodo anglų kalba. Šeimos rate lietuvių kalba išlieka dažniau vartojama, visgi antroji emigrantų karta tarpusavyje labiau linkusi bendrauti angliškai. Tyrimo metu nustatyti tam tikri amžiaus grupių skirtumai: paaugliai linkę tapatintis su lietuvių etnine grupe, o jaunesni respondentai dažniau dvejoja dėl savo tautybės arba tapatinasi ir su dauguma, ir su etnine mažuma – formuojasi hibridinė etninė tapatybė. Taip pat straipsnyje trumpai aptariami ryšio su Lietuva palaikymo būdai, jų svarba jaunimo etninei saviidentifikacijai.