One-hit doctrine in case law

  • Ugnė Urbšytė

Abstract

Veiksmų, kuomet dėl vieno smūgio, suduoto į gyvybiškai svarbų organą, miršta žmogus, vertinimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) straipsnių atžvilgiu tiek mokslinėje doktrinoje, tiek teismų praktikoje kelia daug diskusijų. Didžiausia problema pastebima siekiant išsiaiškinti tokius veiksmus atlikusio asmens kaltės turinį, atriboti netiesioginę tyčią nuo nusikalstamo nerūpestingumo. Tai lemia nužudymo arba neatsargaus gyvybės atėmimo kvalifikavimą. Vis dėlto, nors naujausioje teismų praktikoje vieno mirtino smūgio sudavimas kvalifikuojamas kaip nužudymas arba neatsargus gyvybės atėmimas, žvelgiant į ankstesnę teismų praktiką pastebima, jog tokie veiksmai galėjo būti vertinami ne tik kaip BK 129 str. ar BK 132 str. numatyta veika, tačiau ir kaip BK 132 str. ir BK 135 str. (sunkus sveikatos sutrikdymas) ar 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas) sutaptis. Naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, asmens veiksmai, kuomet į veido sritį pasitelkiant įrankį buvo suduotas smūgis ir asmuo smūgio pasėkoje mirė, buvo kvalifikuoti kaip neatsargus gyvybės atėmimas.[1]

Šios apžvalgos tikslas - išnagrinėti naujausią teismo nutartį ankstesnių teismo sprendimų kontekste analizuojant, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluoti aiškūs kriterijai, konkrečių aplinkybių kontekste lemiantys vieno smūgio, kurio pasėkoje nukentėjusysis mirė, kvalifikavimą kaip nužudymą ar neatsargų gyvybės atėmimą.

 

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019.

 

Downloads

Download data is not yet available.
Published
2020-02-19
How to Cite
Urbšytė, U. (2020). One-hit doctrine in case law. Law Review, 2(20), 176-183. https://doi.org/10.7220/2029-4239.20.8
Section
CASE LAW REVIEW

Most read articles by the same author(s)