Lietuvos dominikonų provincija ir Rusijos imperijos religijos politika XIX amžiuje

Santrauka

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti Rusijos imperijos valdžioje buvusių Lietuvos dominikonų provincijos vienuolynų ir vienuolių padėtį. Iš esmės siekiama atskleisti visiško dominikonų gyvenimo Rusijos imperijoje sunaikinimo aplinkybes. Viena vertus, tai buvo valstybės pareigūnų kerštas už vienuolių dalyvavimą nacionaliniuose judėjimuose, besipriešinusiuose okupacinei valdžiai, kita vertus, planinis katalikų religinės veiklos carinėje Rusijoje likvidavimas. Straipsnyje parodoma, kaip buvo visiškai sunaikinta didelė ir labai aktyvi dominikonų provincija: nuo 1832 m. pradėta uždarinėti jų vienuolynus, įvestas draudimas priimti kandidatus į ordiną, carinė valdžia taikė represijas ir prieš pavienius vienuolius, ypač tuos, kurie buvo kaip nors susiję su 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimais. Jie buvo ištremti į Sibirą arba priversti palikti šalį, o du vienuoliai netgi nužudyti. Lietuvos dominikonų provincijos pavyzdys rodo, kokia buvo carinės Rusijos politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu.