Vertėjo savikūra ir vertimai: 1921–1940 metų Povilo Gaučio veikla

Santrauka

Straipsnio tikslas – pristatyti Lietuvos tarpukario diplomato Povilo Gaučio kaip vertėjo savikūros procesą ir 1921–1940 metų vertimus, kultūrinius straipsnius. Analizuojami jo kaip vertėjo biografijos aspektai, vertimų indėlis į tuometės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, tekstai ir kontekstai, iš dalies peržvelgiama Gaučio tekstų recepcija ir kilusi polemika. Bandoma užpildyti istorinę spragą, kuomet Gaučys laikytas tik nepriklausomos Lietuvos diplomatu.
Tyrimui naudojamas idėjų istorijos deskriptyvinis metodas, remiamasi lyginamosios traduktologijos nuostatomis. Tyrimas atskleidė bendrąsias ankstyvąsias Gaučio vertimo strategijas, pasirinktą vertybinę orientaciją (Vakarų vertimo mokyklą). 1921–1940 m. vertimai ir kiti
tekstai atskleidžia plačius ir ambicingus Gaučio – jauno vertėjo – užmojus: versti literatūros klasiką, nevengiant skirtingų kalbų ir kultūrų (prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų, graikų), jis laikytinas vienu pagrindinių klasikinių Europos tekstų (Senovės Graikijos, Viduramžių)
vertėju tarpukario Lietuvoje.