Žmonių su intelekto negalia atstovavimo sau patirtys, nauda ir vertė

Santrauka

Straipsnyje pristatomas kokybinis tyrimas, kuriuo analizuojama atstovavimo sau reikšmė, patirtis ir poveikis intelekto negalią turintiems asmenims. Tyrimo tikslas – atskleisti, kaip atstovavimas sau prisideda prie šių asmenų gyvenimo kokybės, savivertės ir socialinio įgalinimo, remiantis pačių dalyvių ir socialinių darbuotojų patirtimis. Keltas tyrimo klausimas: kaip atstovavimo sau veiklų dalyviai – intelekto negalią turintys asmenys ir socialiniai darbuotojai – apibūdina šių veiklų reikšmes, patirtis ir naudą? Tyrime dalyvavo keturi socialiniai darbuotojai ir septyni intelekto negalią turintys asmenys. Duomenų analizė atskleidė, kad atstovavimas sau yra daugialypis reiškinys, apimantis gebėjimą kalbėti už save, savarankiškumą, emocinę gerovę, pasitikėjimą savimi ir aplinkos palaikymą. Nors galimybes įsitraukti dažnai riboja gajūs stereotipai ir socialiniai barjerai, savitarpio atstovavimas pasirodė esantis veiksmingas įgalinimo mechanizmas, stiprinantis asmens tapatumą, dalyvavimą visuomenėje ir mažinantis diskriminaciją. Tyrimo išvados pabrėžia, kad socialinis darbas turėtų peržengti individualaus paslaugų teikimo ribas ir siekti sisteminių pokyčių – didinti informuotumą apie žmogaus teises, skatinti visuomenės įtrauktį ir kurti palaikančią aplinką, kurioje kiekvienas žmogus būtų išgirstas ir pripažintas.