Mokymosi pasiekimų ir pažangos vertinimo bei įsivertinimo įtaka paauglių savigarbai
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2016.59Pagrindiniai žodžiai:
vertinimas, įsivertinimas, savigarba, mokymosi pasiekimaiSantrauka
Mokinių mokymosi pasiekimų ir pažangos vertinimą galima laikyti prasmingu tada, kai jis motyvuoja mokytis ir yra suprantamas kaip kiekvieno mokinio mokymosi procese daroma pažanga, skatinanti pasitikėjimą savo jėgomis. Šiuolaikinis mokymosi pasiekimų ir pažangos vertinimas vis dar pernelyg yra orientuotas į galutinius sprendimus apie mokinio žinias bei jų fiksavimą pažymiu. Mokykla nepakankamai orientuojasi į individualias mokinių mokymosi reikmes. Tokia vertinimo sistema neatitinka keliamų ugdymo tikslų ir nedera su šiuolaikiniais mokymo(si) metodais.
Šio darbo tikslas yra atskleisti mokytojų požiūrį į formalius ir neformalius mokinių pasiekimų vertinimo būdus, stiprinančius ir menkinančius jų savigarbą.
Situacijos analizei atlikti buvo taikomas kokybinio tyrimo metodas (pusiau struktūruota apklausa). Tyrimo duomenys apdoroti atliekant turinio ir diskurso analizę. Tyrime dalyvavo 86 Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai.
Tyrimų rezultatai rodo, kad mokytojai akcentuoja būtinybę sutelkti dėmesį į vertinimą, kuris suteikia mokiniams veiksmingą grįžtamąjį ryšį, nurodantį tobulėjimo kryptis, suteikia pasitikėjimo savimi. Mokytojų požiūriu, vertinimas turėtų būti traktuojamas kaip pagalba mokiniui, padedanti adekvačiai įvertinti savo gebėjimus ir galimybes, motyvuojantis siekti pažangos, skatinantis mokinį mokytis sau, pajusti mokymosi sėkmę.
Į paauglį orientuotus, aktyvinančius jo saviraišką, savarankiškumą, atsakingumą, bendradarbiavimą, kūrybiškumą skatinančius bei mokinio stiprybes ir gebėjimus atskleidžiantį pasiekimų vertinimą, mokytojai laiko paauglių savigarbą stiprinančiu veiksniu. Nuolatine kontrole, skirtybių nepripažinimu, nepasitikėjimu grindžiamu bei į mokinio klaidų akcentavimą orientuotą pasiekimų vertinimą mokytojai nurodė kaip paauglio savigarbą menkinančius veiksnius.
