Aukštųjų mokyklų dėstytojų edukologinių kompetencijų poreikio pagrindimas: dokumentų analizė
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2017.16Pagrindiniai žodžiai:
aukštasis mokslas, dėstytojas, edukologinė kompetencijaSantrauka
Straipsnyje, remiantis pagrindinių Europos ir Lietuvos Respublikos švietimo sritį reglamentuojančių dokumentų analize, nagrinėjamas aukštųjų mokyklų dėstytojų edukologinių kompetencijų poreikis. Keliami du probleminiai klausimai: pirma, koks aukštųjų mokyklų dėstytojų edukologinių kompetencijų poreikis suponuojamas pagrindiniuose Europos švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose; antra, koks aukštųjų mokyklų dėstytojų edukologinių kompetencijų poreikis numatomas pagrindiniuose Lietuvos Respublikos švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose. Išanalizavus Europos aukštojo mokslo politiką reglamentuojančius dokumentus, galima būtų teigti, kad šalies ir jos aukštųjų mokyklų studijų kokybės užtikrinimo politika bei aiškiai suformuluoti tikslai yra vieni iš pagrindinių veiksnių, skatinančių inovatyvaus aukštojo mokslo kūrimą, užtikrinančių pirminį ir tęstinį dėstytojų kvalifikacijos tobulinimą. Dėstytojų meistriškumas yra pagrindas lanksčiai pereiti prie į studentą orientuotų studijų. Išanalizavus Lietuvos Respublikos švietimą reglamentuojančius dokumentus, išryškėjo aukštojo mokslo institucijos ugdytojo kompetencija, sudaryta iš dalykinės, mokslinės ir pedagoginės kompetencijų. Siekiant dermės tarp Lietuvos ir tarptautinių dokumentų kyla dėstytojo edukacinių kompetencijų teorinio ir empirinio pagrindimo poreikis sukuriant dėstytojų edukacinių kompetencijų aprašą, kuris padėtų parengti veiksmingas aukštojo mokslo strategijas ir dėstytojams siekti meistriškumo studijų procese.
